Kai per vieną dieną netenkame kelių dešimčių tūkstančių žmonių, su kuriais dar ką tik kartu dirbome, keliavome, šventėme, kai per naktį nuvertėja milijardinės akcijos, kai nafta, ant kurios išaugo į dangų besiveržiantys miestai-megapoliai, tampa minusinės vertės produktu, už kurį pardavėjas dar primoka pirkėjui, kai iš oro uostų nebepakyla lėktuvai ir stotyse sustingsta traukiniai, kai teatre aktoriaus tariami Šekspyro poemos žodžiai „būti ar nebūti“ tampa neišvengiama gyvenimo proza, kai jaunavedžių bučiniui pravertos lūpos susitinka užrakintos viruso kaukėmis, kai mūsų rankos nebegali apkabinti mylimųjų ir apglėbti bičiulių, mes galbūt suvokiame, kad vienintelis tikras turtas šioje Žemėje yra Gyvenimas ir vienintelės tikrosios vertybės jame yra Laisvė ir Meilė.

Jau beveik pusmetis, kaip pasaulį sustabdė ar bent privertė stabtelėti koronaviruso pandemija. Atšaukti tarptautiniai verslo, kultūros ir sporto renginiai, parodos, konferencijos. Netgi didžioji, kas penkerius metus vykstanti pasaulinė EXPO paroda prasmingu devizu „Sujunkime protus, kurkime ateitį“, kuri turėjo prasidėti Dubajuje šių metų rudenį, nukelta į 2021 m. spalį. Taip organizatorių – Jungtinių Arabų Emyratų vyriausybės – siekiančios nuo viruso grėsmės apsaugoti savo šalies gyventojus ir 192 šalių parodos dalyvius bei milijonus lankytojų, siūlymu nusprendė Tarptautinis parodų biuras.

Visuotinė pandemija ir karantinas atėmė susitikimų, bendrystės, apkabinimų džiaugsmą, bet neužgesino kūrybinės ugnies. Kai daugelis veiklų persikėlė į virtualią erdvę, atskirtų žmonių jungiamąja grandimi tapo idėjos, menas, kultūriniai judėjimai, kurie, anot Abu Dabio Luvro direktoriaus Manuel Rabate, bene pirmą kartą per visą žmonijos istoriją įrodė, kad mes, Žemės žmonės, turime daugiau bendro nei patys apie tai žinojome ar numanėme, kad sunkiais laikais visos kultūros ir visos bendruomenės per meną geba susijungti ir susivienyti kuriančiai veiklai. Cituodamas prancūzų ir amerikiečių skulptorę Louse Bourgeois, jis sako, kad menas yra sielos atstatymas, kad jo misija yra atitaisyti gyvenimo padarytą žalą, gimstančią iš baimės ir nerimo. Menas gali būti gydančiąja jėga, galimybe sutelkti mintis, išlaisvinti vaizduotę ir nuraminti sielą.

Turbūt tokią misiją šiemet atliks ir 24-asis poezijos ir meno festivalis POESTATE, kurį nuo 1997 m. rengia nenuilstanti kultūros puoselėtoja, festivalio įkūrėja ir meno vadovė Armida Demarta.

Itališkai ir prancūziškai kalbantis Šveicarijos Tičino kantonas pasaulyje garsėja jau į aštuntąjį dešimtmetį įžengusiu Lokarno kino festivaliu. Menine, kultūros propagavimo ir plėtros prasme į jį lygiuojasi gerokai jaunesnis, bet ne mažiau veržlus Šiaurės Šveicarijos mieste Lugane kasmet vykstantis tarptautinis festivalis POESTATE.

Šiemet organizatoriai, siekdami išsaugoti festivalio tęstinumą, jo programą „Tolimi, bet artimi“ nusprendė perkelti į virtualią erdvę.

Tai kolektyvinis literatūros renginys ir kūrinys, tarsi mozaika sudėliotas iš įvairių šalių tradicijų, potyrių, jausmų, sujungtas meile ir tikėjimu kūrybos galia. Jis kviečia į virtualią trijų dienų kelionę, kuri prasideda Lugane, keliaujant per Tičino ir kitus Šveicarijos kantonus per kelis Italijos miestus, paskui aplankant Taivaną, po to užsukant į Lietuvą prisiminti vieną garsiausių Europos poetų Kristijoną Donelaitį, kurio 240-ąsias mirties metines šiemet minime, pasisvečiuojant Venesueloje ir tada – į Kolumbiją pagerbti šalį, davusią pasauliui neaprėpiamo masto ir talento rašytoją, Nobelio premijos laureatą Gabriel García Márquez.

POESTATE renginyje dalyvaujanti Lietuvos kūrybinė grupė pristato meno projektą „Metų laikai“, pasakojantį senovės lietuvių ir prūsų istoriją, skirtą lietuvių grožinės literatūros pradininko, vieno savičiausių XVIII a. Europos poetų Kristijono Donelaičio atminimui. Lietuvių menininkių projektas „Metų laikai“ byloja, kad lietuvių grožinės literatūros pradininko Donelaičio kūrinys stovi ant tvirto baltų kultūros ir raštijos pagrindo, padėto pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais.

Senosios Klaipėdos piliavietės muziejaus erdvėje, kur 1252 m. prasidėjo Mėmelio, dabartinio Klaipėdos miesto, istorija, skaitoma Donelaičio poema virtualiai sujungia praeitį ir dabartį. Įsiliejusi į bendrą POESTATE dalyvių – kuriančių ir atiduodančių, besiklausančių ir priimančių – širdžių ritmą, ji suartina tolimus ir artimus, kviesdama susijungti bendram tikslui – išsaugoti žmoniją ir žemę, o ateitį kurti taikiai sujungus protus ir širdis, idant išsipildytų poeto žodžiai:

„Sveiks, dieve duok, sulauk dar daug pavasario švenčių!

Irgi, sulaukęs jas, vis sveiks ir drūts pasilinksmink.“

Nuoširdžiai Jūsų,

Zita Tallat-Kelpšaitė,

žurnalo JŪRA MOPE SEA leidėja nuo 1999 m.