Lietuvos visuomenė sparčiai sensta, o gimstamumas toliau mažėja – pernai šalyje gimė beveik 17,5 tūkst. kūdikių, o tai yra apie 8 proc. mažiau nei 2024 m. Nors šiandien darbo jėgos pasiūla dar išlieka stabili, ilgalaikės demografinės tendencijos kelia riziką ekonomikos augimui. Ekspertų vertinimu, nuo to, kaip valstybė ir verslas prisitaikys prie šių struktūrinių pokyčių, priklausys šalies gebėjimas kurti didesnę pridėtinę vertę ir išlaikyti konkurencingumą ateityje.

Demografinės problemos prasideda šeimos sprendimuose

Socialinės politikos ekspertė, Vytauto Kavolio transdisciplininių tyrimų instituto mokslininkė dr. Aušra Čižauskaitė pabrėžia, kad demografiniai pokyčiai prasideda gerokai anksčiau nei žmogus ateina į darbo rinką – jie formuojasi šeimos sprendimuose.

„Lietuva nepasiekia kartų kaitai reikalingo gimstamumo lygio – vidutiniškai vienai moteriai turėtų tekti apie 2,1 vaiko. Tačiau gimstamumą lemia ne vien ekonomika – svarbus ilgesnis išsilavinimo kelias, vėlesnis įsitvirtinimas darbo rinkoje, siekis užsitikrinti stabilias pajamas ir gyvenimo sprendimų atidėjimas“, – sako dr. A. Čižauskaitė.

Pasak jos, didelę įtaką daro ir realios galimybės derinti darbą bei šeimą. „Įstatymuose numatytos darbo ir šeimos derinimo galimybės egzistuoja, tačiau praktikoje jomis pasinaudoti vis dar sudėtinga – dažnai trūksta informacijos arba išlieka darbdavių požiūrio barjerai norint pasinaudoti lanksčiomis darbo formomis“, – pažymi ekspertė.

Ji atkreipia dėmesį, kad Lietuva sensta beveik du kartus greičiau nei vidutiniškai ES, o kartu didėja ir socialinės rizikos – 2024 m. 65 metų ir vyresnių gyventojų skurdo rizikos lygis siekė 36,9 proc.

„Visuomenės senėjimas didina spaudimą darbo rinkai, socialinei apsaugai ir viešosioms paslaugoms, todėl tai tampa ilgalaikiu ekonominės ir socialinės politikos iššūkiu. Kita vertus, tai atveria sidabrinės ekonomikos galimybes“, – sako dr. A. Čižauskaitė.

Daugiausia iššūkių – vyresnei kartai

Darbo rinkos pokyčius vis aiškiau rodo praktiniai duomenys. Užimtumo tarnybos duomenimis, 50–64 metų darbingo amžiaus gyventojai jau sudaro apie trečdalį darbo rinkos, o jų dalis ateityje tik didės. Pasak tarnybos atstovės Mildos Jankauskienės, darbo rinkos spaudimas vis labiau susijęs ne tik su darbuotojų skaičiumi, bet ir su darbo jėgos struktūra bei kompetencijomis.

„Šiuo metu darbdaviams sudėtingiausia rasti tiek aukštos kvalifikacijos specialistų, tiek kvalifikuotų darbininkų. Tarp labiausiai trūkstamų – inžinieriai, slaugos specialistai, mokytojai, taip pat suvirintojai, įrenginių operatoriai, mechanikai, vairuotojai ir dalis aptarnavimo sektoriaus darbuotojų“, – teigia M. Jankauskienė.

Pasak jos, senėjimo poveikis aiškiai matomas tarp darbo ieškančių žmonių – metų pradžioje darbo ieškojo 61,5 tūkst. vyresnių nei 50 metų žmonių, tai yra daugiau nei trečdalis visų registruotų klientų.

„Didžiausią spaudimą darbo rinkoje patiria vyresnio amžiaus darbuotojai, nes technologiniai pokyčiai vyksta sparčiau nei jų kvalifikacijos atnaujinimas“, – sako M. Jankauskienė.

Pasak jos, ši tendencija rodo, kad ateityje darbo rinkos stabilumą vis labiau lems suaugusiųjų mokymasis ir gebėjimas prisitaikyti prie technologinių pokyčių.

Ilgalaikio nedarbo struktūra šias tendencijas patvirtina – didžiausią jo dalį sudaro 40–54 ir vyresni nei 55 metų gyventojai, o dalis jų apskritai neturi profesinio pasirengimo. Anot M. Jankauskienės, be kryptingų perkvalifikavimo, suaugusiųjų mokymosi ir skaitmeninių įgūdžių stiprinimo sprendimų darbo rinkos įtampa ateityje gali tik didėti.

Trūksta ne žmonių, o produktyvumo

Net ir sprendžiant darbo rinkos iššūkius lieka pagrindinis klausimas – kaip ekonomikai augti, jei darbuotojų ilgainiui bus mažiau. Todėl ateityje vis svarbesnis taps ne darbuotojų skaičius, o tai, kiek vertės sukurs vienas darbuotojas.

Nacionalinio plėtros banko ILTE vyriausioji ekonomistė Jonė Kalendienė sako, kad ateityje ekonomikos augimą vis labiau lems darbo našumas.

„Po pandemijos dirbančių žmonių Lietuvoje daugėjo, tačiau jei ekonomika vėl pradėtų sparčiau augti, darbuotojų gali pradėti trūkti. Todėl keičiasi ir tai, kokių darbuotojų reikia – technologijos mažina paprastesnių darbų poreikį ir didina aukštesnės kvalifikacijos specialistų paklausą“, – sako J. Kalendienė.

Ekspertė pabrėžia, kad ilgalaikis ekonomikos konkurencingumas bus glaudžiai susijęs ir su socialiniais veiksniais – socialinės apsaugos stiprinimu bei tolygesne regionų plėtra. Tačiau produktyvumo augimo tempą daugiausia lems pačių įmonių sprendimai investuoti į technologijas ir veiklos efektyvumą.

„Investicijų sprendimus dažniausiai lemia ne finansavimo prieinamumas, o tai, ar investicija padės įmonei išlikti konkurencingai, didinti produktyvumą ir prisitaikyti prie darbo rinkos pokyčių“, – sako J. Kalendienė.

Tokie sprendimai, pasak jos, ilgainiui lems ir tai, ar Lietuvos ekonomika galės augti mažėjant darbo jėgai.

„Lietuvai neišvengiamai teks ieškoti augimo per produktyvumą, inovacijas ir aukštesnės pridėtinės vertės veiklas. Apie tai, kaip ekonomikai augti mažėjant darbo jėgai ir kokių sprendimų tam reikia, kartu su ekspertais diskutuosime netrukus vyksiančiame nacionalinio plėtros banko renginyje ILTE forumas 2026. Šie sprendimai reikšmingi, nes nuo jų priklausys ne tik ekonomikos augimo tempas, bet ir valstybės galimybė kurti gerovę ateities kartoms“, – sako J. Kalendienė.

Šaltinis, PUBLICUM