„Vargonai mus sugrąžina prie šaknų“, – įsitikinęs senosios muzikos pasaulio legenda, vargonininkas, pedagogas, vienas sėkmingiausių Bacho kūrinių vargonams ir klavesinui interpretuotojų, italas Lorenzo Ghielmi.
Laukiamas Kretingos tarptautinio senosios muzikos festivalio svečias Lietuvos publikai paruošė Italijos ankstyvojo ir vėlyvojo baroko kūrinių, kuriuos rugpjūčio 20 dieną atliks savo vargonų solo rečitalyje Kretingos pranciškonų bažnyčioje.
- Ghielmi koncertuoja Europoje, Japonijoje, Korėjoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, jo atliekamą muziką transliuoja radijas, įrašinėja žinomos įrašų kompanijos „Passacaille“, „Winter & Winter“, „Harmonia mundi“, „Teldec“.
Muzikas dėsto vargonus, klavesiną ir kamerinę muziką Milano „Civica Scuola di Musica“, yra Milano San Simpliciano bazilikos vargonininkas. L. Ghielmi yra daugelio tarptautinių vargonų konkursų žiūri narys, skaito paskaitas ir veda meistriškumo kursus. Prieš kelionę į Lietuvą vargonininkas atsakė į žurnalistės Laisvės Radzevičienės klausimus.
Gal kiek provokuojantis klausimas – pasakykite bent tris priežastis, kodėl šiandienis žmogus galėtų mėgti senąją vargonų muziką?
Pirmiausia galime kalbėti apie tai, kad vargonai yra vienas seniausių, bet vis dar naudojamų muzikos instrumentų. Jų muzika prabyla apie kartas, kurios gyveno prieš mus ir kurios, muzikuodamos ar klausydamos, išgyveno panašias patirtis. Tokie išgyvenimai mus sugrąžina prie šaknų.
Vargonai skamba galingai. Jų garsas kartais primena garsą šiuolaikiniame roko koncerte, tik gal geriau suderintą. Suderinto, natūralaus garso harmonija apgaubia ne tik ausis, klausą, bet ir kūną.
Įprastai vargonai stovi bažnyčiose ar kitose gražios architektūros ir meno vietose, taigi tai –
daugiasensorinė patirtis.
Dar būdamas vaikas, vieną vasarą išgirdęs vargonus, nusprendėte, kad jie jums patinka labiau nei fortepijonas. Ką tokio tada išgirdote vargonų skambesyje?
Tai buvo Bachas, nuostabi muzika, tačiau prie vargonų atviliojo dar ir smalsumas. Labai norėjau suprasti, kaip paspaudus vieną klavišą galima išgauti tokį stiprų garsą ir tiek įvairių muzikos spalvų.
Italijoje pilna senovinių bažnyčių. Ar senovinių vargonų yra tiek pat daug? Ar galima kalbėti apie itališką vargonų mokyklą? Kuria mokykla arba tradicija žavitės jūs?
Išties, Italijoje yra gausu istorinių vargonų. Man įdomiausi XVI amžiaus instrumentai. Senąja tradicija ypač žaviuosi, juk vis dar galima rasti XVIII amžiaus vargonų, kuriuose išlikusi XVI amžiaus tradicija, spalvos ir skambėjimas.
Esate baigęs garsiąją Bazelio mokyklą, mokėtės pas Jeaną Claudeʼą Zenderį. Kaip ši mokykla praplėtė jūsų itališkas vargonų pažinimo ribas?
Studijos apskritai išplėtė mano gebėjimą pamatyti muziką kaip istorinį dokumentą. Galiu nerti gilyn, – ne tik skaityti natas, bet ir perprasti senovinį muzikos atlikimo būdą.
Pats esate dėstytojas. Ar daug jaunų žmonių renkasi senosios muzikos studijas?
Man atrodo, kad menui nei laiko, nei erdvės ribos neegzistuoja. Galiu pravirkti žiūrėdamas į prieš 500 metų nutapytą paveikslą ir pasijusti pakylėtas, išgirdęs renesanso amžiuje sukurtą dainą. Visai kaip to laikotarpio žmonės!
Kokius pasaulio vargonus, kuriais esate grojęs, išskirtumėte? Ar grodamas jaučiate jų išskirtinumą?
Tikrai nėra paprasta išskirti vieną, kiekvienas iš jų – unikalus. Mane visada stipriai paliečia istorinių instrumentų skambesys – 1588 metais Antegnati statyti vargonai Almenno mieste arba 1558 metų Eberto vargonai Insbruke ar 1711-ųjų Silbermanno vargonai Freiberge, Vokietijoje. Vis dėlto esama ir šiuolaikinių instrumentų, kurie mane nepaprastai žavi.
Ar lengvai pasiduoda bendriems projektams su šiuolaikiniais kūrėjais? Kokią senosios tradicijos ir šiuolaikinės muzikos dermę įžvelgiate vargonuose?
Du kartus susitikęs, įrašiau visus estų kompozitoriaus Arvo Pärto vargonams sukurtus kūrinius. Kartais groju šiuolaikinę muziką, tačiau turiu prisipažinti, kad esu labai išrankus.
Šiandien kai kurių vargonų išorė viduje slepia modernias technologijas. Ką jums reiškia groti su senaisiais ir su technologijomis pastiprintais. Ar garsas, muzikos skambesys labai skiriasi?
Mechanika yra mechanika, tikrai nesižaviu vargonais, kuriuos valdo kompiuteris. Jais groti – tas pats, kas bučiuoti per stiklą mylimąją. Jei nori sukurti tikrą, unikalų garsą, būtinas realus prisilietimas.
Lietuvoje Kretingos vargonais grosite pirmą kartą. Ką esate apie juos girdėję? Kodėl jie jus sudomino? Ar nuo vargonų kokybės, amžiaus priklauso jūsų sprendimas vykti į festivalį?
Labai nekantrauju! Kretingos vargonų dar nepažįstu, tačiau jie man atrodo nepaprastai įdomūs. Ne mažiau įdomu atrasti naujas vietas ir kraštovaizdžius, – aš tik kartą buvau Vilniuje, kuris man pasirodė neįtikėtino grožio miestas.
Šaltinis, Laisvė Radzevičienė
