Daugiau nei pusė Europos įmonių teigia, kad pernai jų buvo prašoma prailginti atsiskaitymų už prekes ar paslaugas terminus. Kai kurių verslų atstovai pripažįsta, kad būtent dėl vėluojančių pirkėjų apmokėjimų turėjo rimtai svarstyti pasitraukimo iš rinkos galimybes. Mūsų šalyje, kaip pastebi specialistai, ši problema taip pat kelia nemenkų iššūkių verslui.
„Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje skaičiuojama, kad daugiau nei penktadalis smulkaus ir vidutinio dydžio įmonių, susidūrusios su vėluojančiais pirkėjų mokėjimais, atsidūrė padidintos rizikos lauke, o Prancūzijoje net ketvirtadalis bankrotų yra susiję su sąskaitų apmokėjimo problemomis. Mūsų šalies mastu tokia statistika nerenkama, bet bendraudami su klientais žinome, kad laiku neapmokėtos sąskaitos jau ne vieną verslininką privertė susidurti su plėtros kliūtimi, darbuotojų skaičiaus mažinimu arba apskritai pasitraukimu iš rinkos. Ypač dėl to kenčia smulkaus ir vidutinio dydžio verslai, kurie paprastai turi silpnesnes derybines galias prieš didžiuosius pirkėjus dėl mokėjimo terminų ir nenori gadinti su jais santykių“, – pastebi Paulius Jauga, faktoringo bendrovės „Factris“ vykdantysis direktorius.
Atsiskaitymo terminų nepaisoma
Kreditų draudimo bendrovė „Atradius“ skaičiuoja, kad ilgiausi vidutiniai sąskaitų apmokėjimo terminai Vakarų Europoje fiksuojami Graikijoje (apie 52 dienos), Ispanijoje (45), Italijoje (44), o trumpiausi – Vokietijoje (apie 22 dienos), Danijoje ir Jungtinėje Karalystėje (po 24). Tiksliau, tokių terminų įmonės prašo, bet realiai su jomis atsiskaitoma vėliau. Štai, Italijoje atsiskaitymas gali išsitęsti net iki 74, Graikijoje – iki 61 dienos.
Apskritai Vakarų Europoje per 90 proc. smulkaus ir vidutinio dydžio įmonių susiduria su vėluojančiais apmokėjimais. Žvelgiant į skirtingus sektorius, ilgiausiai sąskaitų apmokėjimų turi laukti gamybos, didmeninės prekybos įmonės. Greičiau atsiskaitymų sulaukia paslaugų įmonės.
„Remdamiesi mūsų turimais duomenimis, matome, kad vidutinis Lietuvoje veikiančių įmonių sąskaitų apmokėjimo terminas, yra 52 dienos. Dažnai racionalūs apmokėjimo terminai aprašomi tik dokumentuose , o praktiškai atsiskaitymai išsitęsia iki kelių ir daugiau mėnesių. Vėlavimai neretai priklauso nuo sektoriaus specifikos. Pavyzdžiui, stambios transporto ar ekspedijavimo įmonės dažnai skaičiuoja sąskaitos apmokėjimo terminą ne nuo sąskaitos išrašymo, o nuo dokumentų gavimo datos. Įmonės, dirbančios su valstybiniais ar europiniais projektais, sutartyse dažnai turi sąlygą, jog mokėjimai bus vykdomi per sąskaitos terminą, jei bus gautas mokėjimas iš europinių lėšų, – vardija pavyzdžius P. Jauga. – Be to, ne retai vėlavimais tiesiog piktnaudžiaujama. Pirkėjai randa pasiteisinimų, kad pasigedo lydinčiųjų dokumentų, laukia originalių dokumentų, projektų vadovai vis dar nepateikė sąskaitų buhalterijai, už mokėjimus atsakingi asmenys atostogauja, negavo pinigų iš užsakovo, įplaukos gaunamos mėnesio gale ar pradžioje, todėl iki to laiko negali apmokėti ir pan.“
Anot jo, dažniausiai su vėluojančiais apmokėjimais susiduria statybos, statybinių medžiagų pardavimo, statybinės įrangos pardavimo ar nuomos, didmeninės prekybos ar konsultacine veikla užsiimančios įmonės.
„Dažniausios vėluojančių apmokėjimų pasekmės, įvardijamos ir Lietuvos, ir Europos įmonių, yra apyvartinių lėšų trūkumas dėl augimo, atsiradusios papildomos administracinės išlaidos, pajamų praradimas ir su tuo atsirandančios likvidumo problemos, sustojusi plėtra. Visa tai neabejotinai prisideda ir prie kur kas platesnio masto neigiamų pasekmių – lėtėja ekonomikos augimas visos šalies mastu“, – sako „Factris“ vykdomasis direktorius.
Faktoringo skverbtis auga
Spręsti vėluojančių atsiskaitymų keliamas problemas ir Vakarų Europos, ir Lietuvos įmonės vis dažniau pasitelkia išrašytų sąskaitų finansavimą – faktoringą. ES Faktoringo ir komercinio finansų sektoriaus federacija (EUF) skelbia, kad ES šalių faktoringo apyvarta 2018 m. viršijo 1,7 trilijono eurų ir, palyginti su 2017 m., paaugo 8%. Anot EUF, tai dešimti augimo metai iš eilės, kas įrodo vis svarbesnį faktoringo vaidmenį įmonių veiklos bei plėtros finansavime.
Lietuvoje bendra faktoringo apyvarta pernai sudarė 3.660 mln. eurų ir tai net penktadaliu daugiau nei 2017 m. Kaimyninėje Latvijoje fiksuotas 9% augimas (apyvarta – 784 mln. eurų), Estijoje – net 44% (apyvarta – 3.600 mln. eurų). Bendros faktoringo paslaugų apimtys pastaraisiais metais sparčiausiai auga penkiose ES šalyse: Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, kiek lėčiau – Ispanijoje.
Anot P. Jaugos, nors faktoringas auga dešimtimis procentų, jis vis dar išlieka mažiau žinoma smulkaus ir vidutinio dydžio įmonių finansavimo forma. „To priežastimi galima įvardyti ir gana „įsisenėjusią“ problemą. Europos SVV įmonės tradicinių finansuotojų, tokių kaip bankų, teikiamų paslaugų (tarp jų ir faktoringo) segmente sulaukia mažiau dėmesio, tapo griežčiau vertinamos, jos vis dažniau patenka į „rizikingųjų“ grupę. Tad nemažai finansavimo priemonių smulkesnėms įmonėms tapo sunkiai pasiekiamos ir nelanksčios. Ši problema sprendžiama: finansuotojai, kurie fokusuojasi į išskirtinai faktoringo, arba sąskaitų finansavimo, paslaugos teikimą, efektyviai padeda įmonėms gauti apyvartinį kapitalą, reikalingą veiklai vykdyti bei plėsti. Verslininkai tą jau atranda, bet ne visi tą dar išnaudoja tą potencialą“, – situaciją apibendrina „Factris“ vykdantysis direktorius.
„Štai visai neseniai turėjome atvejį, kai įmonė susidūrė su verslo tęstinumo problema. Vienas mūsų klientų, parduodantis kirstą medieną lentpjūvėms, suteikė ilgą atsiskaitymo terminą – 60–90 dienų. Tai reiškia, kad pardavęs produktą jis turėjo laukti du ar net tris mėnesius, kad galėtų vėl nusipirkti medienos iš tiekėjų. Užburtas ratas – pinigai tarsi yra, bet jie „užrakinti“ neapmokėtose sąskaitose, siekiančiose keliasdešimt tūkstančių eurų. Šiuo atveju faktoringo paslauga išgelbėjo – aprūpino įmonę apyvartinėmis lėšomis ir netgi leido padvigubinti gaunamas pajamas“, – pavyzdį išmintingai pasinaudota sąskaitų finansavimo paslauga pateikia P. Jauga.
Factris
