Kova su klimato kaita ir vandeningi reiškiniai Lietuvoje: apokalipsės nematyti

Praėjusią vasarą žiniasklaida skelbė žinią apie klimato kaitą Lietuvoje, buvo cituojami nepatvirtinti ir neteisingai interpretuojami reiškiniai, susiję su vandenimis. Žiniasklaida akivaizdžiai rėmėsi „GreenMatch“ Jungtinės Karalystės (JK) „žaliosios“ energetikos konsultavimo bendrovės parengta klimato kaitos poveikio studija 32 Europos šalyse.
https://www.greenmatch.co.uk/blog/2019/04/climate-change-europe

Vandeningi dalykai
Ši bendrovė nėra mokslinis institutas ar smegenų centras, tai eilinė organizacija, pardavinėjanti „žaliąją produkciją“ – saulės baterijas, boilerius, pašiltintas duris, langų stiklus ir kt. Be abejo, ne tik moksliniai diplomai ar garsūs akademiniai vardai nusprendžia individų ar institucijų kvalifikaciją. Šiais laikais tuo nenustebinsi – tarpplanetinės raketos ir palydovai kartais kuriami ir „garažuose“.
Pasak „GreenMatch“ tyrėjų, Europoje labiausiai klimato kaita veikia Baltijos šalis ir Suomiją, o pirmoje vietoje atsidūrė Lietuva. Visa tai pasigavo šalies žiniasklaida ir naujieną garsiai ištrimitavo. Deja, pažiūrėjus šiek tiek atidžiau į šios bendrovės atliktą studiją, aptikta daug neatitikimų, kurie aptariami šiame tekste.
Beje, toks nereikalingas dirbtinės panikos kėlimas dėl klimato kaitos įtakos vyko ir dar tebevyksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. O vyksta visai nejuokingi dalykai. JK klimato kaitos stabdymo aktyvistai blokuoja Hitrou (Heathrow) oro uosto plėtrą – 3-iojo pakilimo tako statybą, tvirtindami, kad tai pažeidžia vaikų ir būsimų generacijų teises, kurie pajus ateities klimato poveikius. Veiksmai sutampa su gerai žinomos klimato aktyvistės, mokinukės Gretos Thunberg iš Švedijos norais. Kai kyla kokia nors nauja banga, kažkam yra puiki proga užsidirbti gerus pinigus. Net ir mokslininkai suinteresuoti gauti tyrimų užsakymus.
Šiame tekste nenagrinėjame visiems akivaizdžios klimato šilimo problemos. Pagal prof. Arūną Bukantį ir kitus hidrometeorologijos mokslininkus, metinė oro temperatūra Vilniuje nuo 1778 m. nuolat kyla, intensyviausiai nuo 9-ojo dešimtmečio. Dingo šaltos žiemos, nesusidaro nuolatinė sniego danga ir dėl to nebeliko didelių pavasario potvynių. Čia taip pat nejudinsime CO2 ir kitų šiltnamio dujų emisijų, kurios iš tikro per pastaruosius tris dešimtmečius pasiekė aliarminį lygį. Globalias problemas šįkart paliekame nuošalyje. Šiame tekste kalbame tik apie Lietuvos ir kaimyninių šalių kritulius, vandens lygį, potvynius ir sausras.
Minios arba bandos efektas – panika dėl klimato kaitos ir jos pasekmių – pasireiškia įvairiais būdais. 2019 m. vasarą prie klimato kaitos pasekmių įvairūs „rašytojai“ mėgino prikabinti grynai techninius geriamojo vandens tiekimo sutrikimus Kaune, kai buvo vykdomi vandentiekio linijų remonto darbai. Panašūs rašiniai gąsdina apokaliptinėmis prognozėmis. Nuo aukščiausio Europos politikieriaus iki eilinio Europos Parlamento ar šalies seimo nario kartojami tie patys trafaretai, standartiniai gąsdinimai, kurie atsiremia į gana didelius pinigus.
Kovoti reikia ne su klimato kaita, o su aplinkos tarša. Pirmiausiai – su sunkiai valdoma oro tarša. Vengti nereikalingų deginimo procesų, tarp jų ir biomasės, kuri aktyviai peršama kaip žaliasis kuras, ir taršaus transporto. Čia galioja visiems suprantamas principas – mąstyk globaliai, veik lokaliai.

„GreenMatch“: Lietuva pagal klimato kaitos indeksą – „Baltijos tigrė“
Pagal „GreenMatch“ ataskaitą Lietuvos klimato kaitos indeksas siekia 75 balus (iš 100). Estija ir Latvija trimis balais mažiau. Lenkija, Vokietija, Švedija – nuo 56 iki 58. Olandija – 62, o šiaurėje – Islandijoje ir Norvegijoje – klimato pokyčiai, lyginant su Lietuva, beveik du kartus mažesni – 36 ir 41 balai.

Kritulių kiekis didėja, o upėse vanduo senka
Pagal „GreenMatch“ ataskaitos teiginius, krituliai Lietuvoje nuo 1960 m. iki 2015 m. gausėjo po 20 mm per dešimtmetį. Tad aritmetiškai (elementari sandauga) per 5,5 dešimtmečio jie turėjo pasiekti 110 mm. Tad šalies metinis kritulių vidurkis turėjo padidėti nuo 680 mm iki 790 mm. O tai privalėjo atsiliepti upių nuotėkiui, apie ketvirtadalis šių kritulių privalėjo pavirsti nuotėkiu ir padidinti upių vandeningumą ar bent jo nesumažinti.
Deja, tai neįvyko – upių vandeningumas mažėjo. Pagal Lietuvos energetikos instituto (LEI) hidrologijos laboratorijos vadovės prof. Jūratės Kriaučiūnienės ir jos darbuotojų tyrimus, vidutinis metinis Nemuno nuotėkis (upynas apima apie 2/3 šalies teritorijos) pastaruoju 35 metų laikotarpiu mažėjo ypač ryškiai. Ši tendencija turėtų išlikti ir ateityje: iki 2035 m. prognozuojamas nuotėkio sumažėjimas vidutiniškai 6,5 %, o 2081–2100 m. – iki 16,3 %. Panašus ir net gerokai didesnis nuotėkio mažėjimas laukiamas mažesnėse šalies upėse. Tad pagal hidrologus Lietuvos teritorija turėtų palengva nusausėti.
Reikia pabrėžti, kad nustatyti artimiausi 6,5 % taip pat nėra galutinis skaičius – jie gali būti plius minus. Upių debito matavimų tikslumas, mažas vandens matavimo stočių skaičius, kiti įtaką darantys veiksniai (pvz., esami tvenkiniai, atstatomos pelkės, plečiami miškai, urbanizacija) neleidžia tiksliai apčiuopti klimato kaitos poveikio nuotėkiui.

Baltijos jūros lygis Lietuvoje kyla, o priešingame jos krante – žemėja!
„GreenMatch“ tyrimo duomenimis, Lietuvoje jūros lygis 1970–2015 m. kilo po 4,46 mm per metus. Tai rekordinis skaičius. Skaičiuojant vėl aritmetiškai, per 45 metus Baltijos lygis turėjo pakilti daugiau kaip 20 cm. Panašų skaičių taip pat nurodo Klaipėdos universiteto hidrologai (prof. Inga Dailidienė). Dėl šio vandens lygio aukštėjimo turėjo bent kiek sumažėti paplūdimiai, minimaliai pasitvenkti lietaus nuotekų surinkimo sistemos Klaipėdoje.
Tačiau pagal LHMT hidrologijos skyriaus vedėjo Juozo Šimkaus pateiktą hidrologinę informaciją, Kuršių mariose, kurios jungiasi su Baltijos jūra, 2019 m. pavasarį vandens lygis buvo vienas iš žemiausių nuo 1971 m. Tuo metu Suomijoje ir Švedijoje vyko atvirkštiniai dalykai – Baltijos jūros vandens lygis žemėjo: minus 4,23 mm ir minus 1,7 mm per metus (atitinkamai minus 19 cm ir minus 8 cm per šį laiką). O klimatologai teigia – intensyviai tirpsta ledynai – vandens lygis vandenyne ir jūrose kyla, bus prarandamos žemai esančių pakrančių teritorijos.
Dar keisčiau atrodo šių šalių skaičių palyginimas: ta pati Baltijos jūra ir vandens paviršius privalo būti horizontalus. Vandens lygiai – tas pats kaip sriuba lėkštėje, juk ji pasiskirsto tolygiai. O pagal minėtus duomenis jūros vandens lygių skirtumas tarp Klaipėdos ir Helsinkio siektų beveik 40 cm. Dar didesnis nesusipratimas – toks pat lygių skirtumas tarp Helsinkio ir greta jo esančio Talino. Paprastai tariant, čia ne tik nesueina galai, bet ir neaiški klimato kaitos įtaka Baltijos vandenims.

Stichiniai reiškiniai – sausros ir potvyniai
Tyrėjai iš „GreenMatch“ įvertino stichines nelaimes arba ekstremalius įvykius (sausras, potvynius, liūtis) Europos šalyse 1960–2019 m. Duomenys buvo gauti iš Europos aplinkos agentūros ir Pasaulinės meteorologinės organizacijos (WMO), informaciją teikė individualios šalys.
Teigiamas dalykas, kad „GreenMatch“ juos vertindama bent jau aiškiai nesieja su klimato kaita, kas nebūdinga dabartinei oficialiai „žaliajai“ opinijai. Žiniasklaidoje reta diena praeina be gąsdinimų audromis, liūtimis, speigų, karščio bangų ar jūros būsimais užliejimais. Visai neseniai skelbta apie skęstančią Olandiją, įsismaginta net iki vieno metro jūros vandens lygio kilimo, beveik dešimt milijonų gyventojų turėtų palikti šalį. O jos klimato kaitos indeksas gerokai mažesnis už Lietuvos. Ačiū Dievui, ši apokalipsė dar negreitai – po 80 metų. Tačiau jai išvengti pinigus reikia mokėti dabar – Europos fondai jau steigiami.
Per beveik 60 metų laikotarpį Lietuvoje, kuri yra drėgmės pertekliaus zonoje (laimė, teritorija intensyviai nudrenuota), minima bendrovė nurodo tris ekstremalias sausras. Tuo metu Lenkijoje, kur gerokai šilčiau nei Lietuvoje, vos viena, Latvijoje nė vienos, o pietų šalyse: Portugalijoje ir Ispanijoje, panašiai kaip Lietuvoje – atitinkamai trys ir keturios sausros. Čia vėl kyla klausimas dėl vertinimo metodikos.
Sausros yra aiškiai apibrėžtos kiekybiniais rodikliais – indeksais, nesvarbu, kur jos vyktų – Lietuvoje ar Portugalijoje. Paprastai tariant, ekstremali sausra yra tuomet, kai žūsta derlius, gyvuliai ir laukiniai gyvūnai, išdžiūsta paviršinio vandens telkiniai, nebepasiekiamas požemio vanduo. 2019 m. vasarą Lietuvoje buvo paskelbta hidrologinė sausra, tad šie duomenys vėl nukeliaus į minėtą organizaciją ir pagal sausrų kiekį mes aplenksim minėtas pietų šalis. O bulvės tą vasarą Lietuvoje tikrai užaugo. Tai kur logika? Čia negalima kaltinti šalies meteorologų – sprendimus priima politikai.
Per minėtą laikotarpį Lietuvoje nurodomi 2 ekstremalūs potvyniai, Latvijoje – nė vieno. Lenkijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje – nuo 14 iki 30 potvynių. Įdomiausia, kad apie potvynius Olandijoje nėra jokios informacijos – jie jau pripratę, traktuoja kaip eilinius reiškinius. Čia vėl neaišku, koks minėtam vertinimui buvo naudotas ekstremalaus potvynio apibrėžimas.
Yra „Europos potvynių direktyva“, kuri aiškiai apibrėžia didelės (pasikartoja vieną kartą per 10 metų), vidutinės (kartą per 100 metų) ir mažos (kartą per 1000 metų) tikimybės potvynius. Iliustracija potvynio dydžio sampratai – garsus 2019 m. Venecijos potvynis Italijoje, pasikartojęs tik po 50 metų. Jo aukštis peršoko tik nurodytą pirmą ribą, iki antros (šimtamečio) ribos dar gerokai trūko.
Iš tikrųjų Nemune nuo 1812 m. iki 1960 m. šimtamečiai ekstremalūs potvyniai vykdavo beveik kas 30 metų. O po to iki dabar – ramybė, žymesnių potvynių neliko. Vienas iš paskutiniųjų didesnių potvynių vyko 1979 m. pavasarį (pagal pasikartojimą – dvidešimtmetis). Tą pavasarį buvo užlietos žemai esančios teritorijos Raudondvaryje, Marvelės gatvė, vedanti į Žemės ūkio akademiją. Ir tuomet Kauno HE negalėjo nieko pagelbėti. Tik šalies žiniasklaida kasmet pavasarį primena apie „grėsmingus potvynius“ pamaryje, dažniausiai Rusnėje, kai vanduo įprastai pakyla 40 cm virš į ją vedančio kelio. Pastačius estakadą žinių apie potvynius nebeliks.
Paminėtinas 2010 m. Neries potvynis Kauno rajone, aukščiau Kleboniškio, soduose, Radikių ir kt. gyvenvietėse atnešęs nemažai žalos. Jis tikrai nebuvo ekstremalus ir nebuvo klimato kaitos pasekmė. Pagal jo aukštį – tik vidutinis, neprilygstantis nurodytiems minėtoje „Potvynių direktyvoje“. Tais metais ledo grūstys kėlė problemų ir kitoms upėms. Dabartinė žmonių karta tiesiog pamiršo apie potvynių grėsmes – su statiniais ar kita savo veikla labai priartėjo prie upių vagų.

Kodėl tokie neatitikimai?
Duomenų apimtis arba laikotarpis, kuriuo naudojosi „GreenMatch“, yra per trumpas (iki 50 metų) ilgalaikių gamtinių pokyčių nustatymui. Reikia disponuoti bent puse tūkstančio metų, kad nustatytume patikimus ciklus ir jų pokyčius. Ir tai tik buvusius trumpalaikius, o ne ilgalaikius pokyčius, nekalbant apie patikimas ilgalaikes prognozes. O tokių ilgų ir patikimų matavimo duomenų labai trūksta.
Kalbant apie klimato kaitą, reikia prisiminti, kad be žmogaus veiklos dar yra ir ugnikalniai, nevaldomi gaisrai ir kiti gamtos taršos šaltiniai. Prieš dešimtmetį klimato kaitą, kurią atseit sukelia žmogus, pripažino apie 85 % mokslininkų, o dabar jau apie 97 %. Minios efektas pasireiškia visose sferose. Ne paslaptis, mokslininkai visada yra suinteresuoti atlikti tyrimus ir kažkas už šiuos tyrimus privalo mokėti. Tad tikrasis mokslinis sąžiningumas gerokai aptirpdytų šiuos procentus.
Įdomu pastebėti, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas dėl klimato kaitos yra priešingos nuomonės. Jis klimato kaitą vadina „apgaule“, siūlo atmesti „amžinus pražūties pranašus bei jų prognozes apie apokalipses“, ir iš dalies jis yra teisus.

Klimato kaitos sampratai būtinos
geografijos žinios
Klimato kaitos stabdymo aktyvistams būtų ne pro šalį prisiminti mokyklos geografijos pamokas, pasidomėti žymaus geografo prof. A. Basalyko darbais apie šalies upių, kraštovaizdžio formavimąsi, fizinę geografiją.
Pagal šalies geologų žinias, Lietuvos ir kitų Europos vakarinių ir šiaurinių šalių teritorijas ledynas buvo padengęs net 6 kartus ir tiek pat kartų jis išnykdavo atšilus klimatui. Tai – cikliniai reiškiniai, vykstantys milijonus ar šimtus milijonų metų.
Paskutinis Lietuvos apledėjimas, kuris labiausiai prieinamas aiškinimui, prasidėjo maždaug prieš 22–25 tūkst. metų. Manoma, kad jis sunyko, pasitraukė į Šiaurę prieš 10–15 tūkst. metų. Taigi, tuo metu vyko klimato atšilimas, be abejo, nesukeltas žmogaus veiklos. Besitraukiantis ledynas suformavo dabartinį Lietuvos paviršių ir mūsų upes. O iki tol vakarinėje šalies dalyje dėl labai storo ledo aukščio (manoma iki 1 km) tirpstančio ledo vanduo negalėjo patekti į jūrą. Vietoj dabartinio Nemuno, didžiausia vadinta Pietų upė per Merkio slėnius tekėjo link Vyslos, o Dubysa su Nevėžiu į Latvijos teritoriją, t. y. priešingomis kryptimis nei dabar. Dabartinei ar ankstesnėms žmonių kartoms – tai nesuvokiami dalykai.
Žemėje pokyčiai visą laiką vyko, ne išimtis ir dabartinis atšilimas – tai cikliniai procesai. Kalbama, kad galima sulaukti ir atšalimo, prieš tris šimtmečius „mažasis ledynmetis“ Europoje jau buvo.
Grįžtant į artimesnius laikus, Lietuvos geologijos tarnybos ir Geologijos-geografijos instituto mokslininkai pagal patikimą radioaktyvios anglies metodą nustatė, kad prieš maždaug 1000 metų Nemuno žiotys buvo prie Karaliaučiaus – Aistmarėse, o ne ten, kur dabar teka jo šakos – Skirvytė ir Atmata į Kuršių marias. Tai vyko visai neseniai ir žmogaus intervencijos šiai upei tikrai nebuvo. Gaila, kad to meto metraštininkams labiau rūpėjo katalikų misionieriaus Brunono ir jo palydos nužudymas Lietuvoje nei hidrologinės žinios.

Prof. Petras Punys,
VDU žemės ūkio akademijos Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakultetas

 

Žurnalas JŪRA leidžiamas nuo 1935 m.

Tarptautinis verslo žurnalas JŪRA MOPE SEA leidžiamas nuo 1999 m.

Pirmasis Eurazijoje leidžiamas keturiomis kalbomis: anglų, kinų, rusų, lietuvių


Adresas:

Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“
Minijos g. 93
, LT-93234 Klaipėda, Lietuva
Tel./faks. +370 46 365602
El.paštas: news@jura.lt
www.jura.lt

 


Leidėjas:

UAB Jūrų informacijos centras


Žurnalas „JŪRA“ leidžiamas nuo 1935 m.
Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“ leidžiamas nuo 1999 m.

ISSN 1392-7825

2017 © www.jura.lt