PREZIDENTO ŽODIS. Lietuvos Prezidento Antano Smetonos kalba, pasakyta per pirmąją visuotiną Jūros dieną 1934 m. rugpjūčio 12 d. Klaipėdoje

 

...Nėra buvę atgimusioje Lietuvoje tokios valandos, kaip šitoji, kurią dabar gyvename. Minių minios stovi susirinkusios toje mūsų Baltijos pajūrio vietoje, kur mūsų atgijusi tauta laisvai bendrauja su visu pasauliu, kur eina mūsų krašto gėrybių mainai su kitų tautų gėrybėmis. Tas tvarkingai suburtas minias atvedė čionai vieningas tikslas pareikšti visiems, kad lietuviai atjaučia ir supranta jūros svarbą savo tėvynės laisvei, kad jie savo jūros teisę saugos ir gins, kiek tik galės. Pirma tokia didinga šventė laisvoje Lietuvoje, ji paliks mūsų atmintyje, paliks ir mūsų tautos istorijoje.

Nuo Baltijos jūros ligi Juodųjų marių ėjo senovėje Lietuvos Imperija. Kad ji tokia buvo, mes didžiuojamės. Lietuviai gynė pajūrius, bet neįveikė išsaugoti savo teisės jūroje, neįstengė sukurti nei savo laivyno, nei sudaryti savos laisvos prekybos. Kad tatai jiems nepavyko, tai gal dėl to dingo jos didžiulė Imperija ir vos išliko pati tauta, suskaldyta, nukamuota.

Šiandien mes suprantame savo praeities klaidas, o gal ir nuodėmes, ir norime jas taisyti, norime atgailėti. Lietuviai dabar nesigailės jokių aukų saugoti ir ginti savo jūros teisei. Tik arti šimto kilometro ilgumo jie teturi pajūrio, tik vieną Klaipėdos uostą, bet daugiau ir nesiekia turėti, nepavydi savo kaimynams, daug daugiau turintiems ir jūros pakraščio, ir daug geriau įtaisytų uostų. Tenkindamiesi kuo turi, jie nori draugiškai gyventi su visais savo kaimynais. Niekur niekam neužstojam jūros kelio, visi kaimynai ją kuo patogiausiai pasiekia visomis linkmėmis.

Jei kas kėsintųsi siaurinti mūsų jūros pakraštį ar užgrobti mūsų vienintelį uostą, tai kėsintųsi pavergti visą Lietuvą. Jis būtų vergas, jo prekybai būtų statomos sunkiausios sąlygos ir veikiai butų išbrauktas iš laisvųjų valstybių tarpo. Šitą manydami, mes labai branginame savo pajūrį.

Iš neatmenamo meto, dar žiloje senovėje, kurios joks raštas nėra užrašęs, lietuvių padermė ir jų giminaičiai, latviai ir prūsai, yra įsikūrę Baltijos pajūryje. Taigi mūsų jūros teisė eina iš senų senovės, mes esame tikrieji jūros tėvonys. Ir kai vyrai barzdoti, kaip iš tolo atplaukusius galindus vadina mūsų daina, iš jūros iškopę plėšė ir žudė mūsų ramųjį pajūrį, kai puolė jį ir šimtmečiais kamavo kryžiuočių ir kalavijuočių ordinai, tai mūsų proseniai nepasidavė tiems grobuonims ir savo krauju, ir savo gyvybe gynė ir apgynė savo tėvonių teisę. Mūsų protėvių kova dėl Baltijos pajūrio laisvės yra kruvina drama, kronistų užrašyta, mūsų piliakalnių paliudyta. Skaitykite ją ir sekite, pamatysite, kokios būta jos baisios, kokios šiurpulingos! Žuvo nelygioje kovoje mūsų giminaičiai prūsai ir užleido savo tėvų žemę žiauriesiems atėjūnams, tik neilgas jūros pakraštys, tekęs atgimu­siai Lietuvai, buvo atlaikytas mūsų senovės didvyrių karžygių. Jų dėka mums tapo Baltijos jūra vėl prieinama, tapo mūsų tautai plaučiais, kuriais gali sveika laisvai kvėpuoti, tapo keliu, kuriuo gali bendrauti su visu pasauliu. Iš to palikimo eina mums pareiga kietai įsitvirtinti prie jūros ir budriai ją saugoti, ginti Klaipėdos uostą kaip langą, pro kurį geriau įmatoma šviesa, kaip vartus, pro kuriuos visi keliai laisvi.

Kaip senovėje kalavijuočių ir kryžiuočių ordinams ne Kristaus evangelija ir ne krikščionių mokslo šviesa Pabaltijyje rūpėjo (jie tik buvo apsimetę ją skleidžią), o tik šio krašto žmones pavergti ir jų turtą naudoti, taip ir dabar Rytų erdvės ieškotojams maga smurtu pralobti svetimomis žemėmis. Kaip senovėje tie ordinai ieškojo savo plėšriems žygiams užuojautos galingoje Romoje visokiais neteisingais pasakojimais apie Pabaltijo tautas, taip dabar jų palikuonys, ieškodami čia sau erdvės, stengiasi falsifikuotu mokslu civilizuotam pasauliui įrodyti, kad lietuvių giminės senovėje nėra buvę nei Klaipėdos krašte, nei iš viso pajūryje. Netiesa toli galima nueiti, bet nebegalima grįžti. Išmanydami to lietuvių priežodžio svorį, turime tiesa kovoti prieš melą, turime tikrojo mokslo šviesoje parodyti civilizuotam pasauliui, kad lietuvių tauta šiame pajūryje iš senų senovės yra gyvenusi, kad ne mes, o jie, erdvės ieškotojai, yra čia atėjūnai.

Klaipėdiškiai ir kitos lietuvių giminės šakos, skaitykite senovės raštus ir įsitikinkite, kad šiandien skleidžiamos žinios apie Jus yra Jūsų gero vardo niekinimas – Jūs ne atėjūnai, o iš gilios senovės savo žemės vaikai. Kaip Jūsų giminaitis Natangas Henrikas Montė karžygiškai gynė Jūsų krašto laisvę nuo ordino, taip ir Jūs ginkite nuo erdvės ieškotojų savo autonomiją, Jums Lietuvos suteiktą, budėkite, kad jos pamatų šie neparaustų savo klastingais žygiais. Visa Lietuva Jums padės, rūpindamasi Jūsų materialine ir dvasine gerove. Tik būkite jai ištikimi, kaip buvę, bendraudami su visa lietuvių tauta.

Ši nepaprasta, iškilminga diena tegu bus visą mūsų pažadas, kaip ir priesaika Aukščiausiajam, akivaizdoje jūros, amžinai banguojančios ir putojančios, ūžimu ir audromis giedančios garbės giesmę tiems, kurie jos nebijo, bet ją myli, – tegu bus priesaika, kad mes ne tik jąja grožėtis bei gėrėtis mokame, bet kad ir gebame jai aukoti savo gyvybę. Ir šimto kilometrų platumo, kaip esu pradžioje minėjęs, neturime jūros pakraščio, taigi kuo mažiau jo turime, tuo daugiau privalome vertinti. O kaip geriau galime ką vertinti, jei ne savo rūpestingu darbu? Bendromis tautos pastangomis kelsime pajūrio gyventojų gerovę, kad visi būtų pertekę lobio ir šviesia tautiška sąmone atkutę. Kurie tik vikresni, tai talkon pajūrio darbui.

Savo jūros teisę įgalėsime apsaugoti tiek, kiek būsime stiprūs sausumoje, kiek savo darbštumu ir mokėjimu spiestis apie vadovybę pasirodysime tautų rungtynėse, kiek mokėsime pakelti ir sutvirtinti visą krašto buitį. Vertinant jūrą, džiaugiantis jos keliais ir didžiuojantis Klaipėdos kraštu, nereikia pamiršti Vilniaus krašto. Juk ir Vilniaus krašte yra mūsų giminaičiai, to paties kraujo, tos pačios dvasios ir istorijos, kaip visa mūsų tauta. Taigi, pasižadėdami niekuomet neapleisti jūros, mes turime akivaizdoje Vilnių ir Klaipėdą. Mūsų Klaipėda su pajūriu ir mūsų Vilnius. Visas pajūris apšlakstytas mūsų protėvių krauju, to mes nepamiršime, seksime jų pėdomis ir sunkiomis valandomis nenusiminsime, dėl to laimėsime. Tas gausingas suvažiavimas iš visos Lietuvos nėra tik smalsumas pamatyti jūrą, bet yra didžiausias pasiryžimas dirbti ir taip gyventi, kad visa Lietuva mokėtų įsigalėti jūroje. Mūsų jūra, mes jos niekam ir niekuomet neatiduosime. Toks mūsų pažadas turi būti tesėtas. Jūros diena teprimena tatai visiems.*

* Tautos Vado A. Smetonos kalba. Lietuwos Keleiwis, 1934 m. rugpjūčio 14 d., Nr. 186, p. 1.

 

Žurnalas JŪRA leidžiamas nuo 1935 m.

Tarptautinis verslo žurnalas JŪRA MOPE SEA leidžiamas nuo 1999 m.

Pirmasis Eurazijoje leidžiamas keturiomis kalbomis: anglų, kinų, rusų, lietuvių


Adresas:

Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“
Minijos g. 93
, LT-93234 Klaipėda, Lietuva
Tel./faks. +370 46 365602
El.paštas: news@jura.lt
www.jura.lt

 


Leidėjas:

UAB Jūrų informacijos centras


Žurnalas „JŪRA“ leidžiamas nuo 1935 m.
Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“ leidžiamas nuo 1999 m.

ISSN 1392-7825

2017 © www.jura.lt