LEONARDO 500. VENI, VIDI, DA VINCI

 

Peter Greenaway

Koks siurprizas – Da Vinčis (Leonardo da Vinci), žmonijos istorijoje siejamas su optimizmu, taika, mąstymu ir kūryba, aštuonerius metus – nuo 1499 m. iki 1507 m. – turbūt toks nebuvo. Virš šlovinamo genijaus praslinko tamsus debesis. Tuo metu jis galėjo būti laikomas karo trokštančiu samdiniu, kuriam už karo bei naikinimo įrankių, mašinų kūrimą, išradimą ir gamybą buvo dosniai atlyginama ir užtikrinama visokeriopa globa. Tam įtaką galėjo daryti asmeninio keršto siekimas, nepasitenkinimas savo talentu ir sugebėjimais bei piktas pasibjaurėjimas XV a. pab. – XVI a. pr. Italijoje siautusiu ir menininką supusiu neribotu smurtu.

Štai, kas vyko – istorija papasakota aštuoniuose detaliuose brandžiojo renesanso ir manierizmo bei ankstyvojo baroko paveiksluose, arba scenose.

Pirmasis paveikslas

1498 m. spalio 8 d. Čezarė Bordžija pakviečia Prancūzijos karalių Liudviką XII pasižiūrėti Leonardo da Vinčio tapomos „Paskutinės vakarienės“ Milano Santa Marija dele Gracijė (Santa Maria delle Grazie) vienuolyno refektoriume. Prancūzijos karalius, dalyvavęs Italijos pavergimo procese ir jau tapęs Milano šeimininku, bei Čezarė Bordžija, Popiežiaus Aleksandro VI sūnus, beprotiškai sužavėti to, ką pamato. Refektoriumas – vienuolių valgykla – jau naudojamas. Vienuoliai valgo, aptarnaujami novicijų, nešiojančių karštą maistą iš virtuvių, esančių už ištapytos sienos. Vienas vienuolis skaito ištrauką iš Naujojo Testamento.

Paprastai ant Italijos vienuolynų refektoriumų sienų būna Nukryžiuotojo atvaizdas, tarsi priminimas, kas įvyksta netrukus po Paskutinės vakarienės – iš tiesų, po trijų dienų. Čia matyti Montorfano „Nukryžiavimo“ versija. Paskutinė vakarienė vyksta Didįjį ketvirtadienį, areštas sode – ketvirtadienio naktį, Poncijaus Piloto pasirodymas ir rankų plovimasis – penktadienio rytą, nuplakimas, nukryžiavimas ir mirtis ant kryžiaus – penktadienio vakarą, prisikėlimas – Velykų sekmadienį.

Matyti tapybai naudojami pastoliai ir tapybos įrankiai bei Da Vinčio užrašais apkrauti stalai, taip pat lova ant ratukų su baldakimu, skirta dailininko nakvynei.

Ypač agresyviai ambicingas Čezarė Bordžija, savo tėvo pavadintas Julijaus Cezario garbei, buvo girdėjęs apie Da Vinčio, kaip skraidančių mašinų, patrankų, sprogmenų, pilių, tvirtovių ir karinės architektūros kūrėjo reputaciją, ir netikėtai pasiūlo Leonardui pagrindinio karybos inžinieriaus sutartį. Čezarė Bordžija ir jo tėvas Aleksandras nusiteikę iš popiežiaus valstybių sukurti naują teritoriją – pasaulietinę valstybę Romanijos regione, kuri sudarytų pusiausvyrą prieš Florencijos, Venecijos ir Milano hegemonijas.

Susimąstęs Da Vinčis, laikydamas rankose teptuką su dažais ir stovėdamas prieš tai, kas mums atrodo kaip užbaigtas paveikslas, buvo nepatenkintas savo darbu, kuris užtruko trejus metus ir perteikė keturiose evangelijose – Mato, Marko, Luko ir Jono – pasakojamą istoriją, kurioje Kristus pasako, kad vienas iš jų išduos Kristų ir pats pasiūlo save kaip auką už žmonijos išgelbėjimą – duonos laužymas bei vyno gėrimas simbolizuoja Kristaus kūną ir kraują bei patvirtina transsubstanciacijos paslaptį.

Liudvikas XII panoro tuoj pat nuimti paveikslą – ne freską, o vandens pagrindo kūrinį ant sauso tinko – ir pasiimti jį į Paryžių, kas buvo absoliučiai neįmanoma. Trys vyrai varto Da Vinčio užrašus, pilnus nesibaigiančių karinių įrenginių brėžinių. Čezarė entuziastingai atnaujina savo darbo pasiūlymą. Da Vinčis nėra labai susidomėjęs, nes jau buvo gavęs panašių pasiūlymų iš Neapolio.

Jis nori grįžti į Florenciją.

Antrasis paveikslas

Girdėdamas girtų prancūzų kareivių klegesį, Da Vinčis įžengia į savo studiją Milane, Corte Vecchio, kurioje jo didžiulį molinį Frančeską Sforcą (Francesco Sforza) vaizduojantį raitelio modelį (didžiausią visų laikų raitelio skulptūrą) 25 kareiviai naudoja kaip strėlių ir iečių taikinį. Molinis modelis subyra. Da Vinčis įtūžęs. Jo pyktis sutinkamas pašaipomis ir juoku, kareiviai Da Vinčį muša ir įžeidinėja, tada šveicarų bei prancūzų samdiniai jį išveja iš studijos ir studiją padega. Iškviečiami Čezarė ir Liudvikas XII, kuriuos suvienijo draugystė bei nuoširdus žavėjimasis Da Vinčio genijumi, ir jie abu apgailestauja dėl prancūzų barbarizmo. Parodydamas simpatiją dailininkui, Liudvikas XII pakaria aštuonis kareivius  – jų lavonai netrukus pakimba ant gegnių, dar penki įmetami į ugnį. Likę įkalinami. Čezarė dosniai padidina Da Vinčio atlyginimo pasiūlymą.

Trečiasis paveikslas

Da Vinčis miega lovoje ant ratukų su baldakimu Santa Marija dele Gracijė vienuolyno refektoriume su Salai (Džianu Džiakomu Kaproti), savo mokiniu nuo 1490 m. iki 1518 m., ilgamečiu padėjėju ir, beveik neabejotinai, meilužiu. Susipažinus su Da Vinčiu jam buvo dešimt, o „Paskutinės vakarienės“ tapymo metu – aštuoniolika  metų. Jis tebėra jo lovos partneris, tačiau taip pat praktiškai atlieka įgaliotinio vaidmenį – rūpinasi menininko nuosavybe, pinigais, organizuoja privačius reikalus bei komunikaciją, maitinimą, skalbimą ir yra vertinamas su didele meile.

Da Vinčis pabunda. Pro mažą aukštai sienoje esantį langelį sklinda mėnulio šviesa. Jį pažadino... tinko byrėjimas nuo ištapytos sienos. Salai ir Leonardas įvertina žalą. Salai sušluoja tinko gabalėlius. Da Vinčis eksperimentavo su mišria technika, naudodamas gipsą, terpentiną, linų sėmenų aliejų ir parafiną, mėgindamas pakartoti iš šiaurės atėjusią flamandų aliejinę tapybą, siekdamas padidinti paveikslo subtilumą ir švytėjimo įspūdį, tačiau šios medžiagos nelabai gerai sąveikauja su tinko vandens pagrindo dažais. Stovėdamas mėnesienoje, Da Vinčis netenka galvos. Salai uždega deglus. Paveikslas įsakmiai stūkso mirguliuojančioje deglų ir mėnesienos šviesoje. Atrodo, kad nutapytos figūros juda ir kalba. Girdisi jų balsai. Šis vaizdo ir garso efektas sukuriamas aktorių.

Ketvirtasis paveikslas

Čezarės delegacija atvyksta į „Paskutinės vakarienės“ refektoriumą, kuriame Da Vinčio asistentai nesėkmingai mėgina užlopyti paveikslą, o Da Vinčis valgo prie vieno iš ilgųjų refektoriaus stalų su bažnyčios vadovybe, norinčia aptarti tolesnius bažnyčios užsakymus. Tarp bažnytininkų – Orsinių ir Kolonų šeimų šnipai, nusiteikę sunaikinti Bordžijas ir grąžinti popiežiaus valdžią į itališkas rankas. Delegacijoje yra ir Makiavelis iš Florencijos, renkantis medžiagą savo didžiajam veikalui „Valdovas“, kuriame aprašomas galios valdymas, modeliuojamas pagal Čezarės asmenį ir kuriame brutaliai atvirai pasakojamos politinės organizacijos ir įtakos tiesos – tokį atvirumą kai kurie vadina labai cinišku. Makiavelis pateikia Da Vinčiui argumentą, teigdamas, kad kaip Da Vinčis yra moksliniams tyrimams ir naujajai praktikai pritariantis, empiricizmą palaikantis ir prieš prietarus nusiteikęs „naujasis žmogus“, prieštaraujantis Ispanijos išrastai inkvizicijai, taip Čezarė siekia tų pačių tikslų kaip valstybininkas, norintis, kad naujoji pasaulietinių popiežiaus valstybių hegemonija būtų paremta moderniomis taisyklėmis ir valdymu.

Makiavelis pateikia detalų Čezarės sudarytą dokumentą – leidimą, kuriame teigiama, kad Da Vinčiui turi būti suteiktos visos galimybės tirti popiežiaus užkariavimų teritorijas, sukurti naujas strategijas ir kad niekas negali jam sukliudyti ar jo trukdyti. Su visais, trukdančiais Da Vinčio smalsumui, bus griežtai susidorota. Čezarė nori, kad Da Vinčis padėtų jam sukurti modernią valstybę, valdomą modernių idėjų. Da Vinčis įsitikina, kad Čezarė, kaip ir jis pats, yra renesanso mąstytojas.

Nusivylęs ir piktas dėl jo Sforcos statulos sunaikinimo bei nesėkmingo „Paskutinės vakarienės“ užbaigimo Da Vinčis įtikinamas, kad naujojo pasaulio naujieji valstybės valdymo metodai yra reikalingi. Jis pareiškia (ir toliau to nuoširdžiai laikosi) metąs meną bei jo poetiką ir šiame tamsiame, ką tik viduramžius palikusiame amžiuje dirbsiąs tik su mokslu, naujuoju humanizmu ir naujų mokslų tyrinėjimais – anatomija, geologija, mineralogija ir pan. Su Bordžijai būdingu negailestingumu jis įsipareigoja įvesti tvarką ir amžiną taiką, net jei tam prireiktų imtis naikinimo ir išvalyti kelią moderniai valstybei. Ginklavimosi varžybose jis taps mokslininku, kuriančiu karo mašinas, kurios turi padėti Bordžijoms įkurti idealią valstybę.

Makiavelis, Da Vinčis ir konservatyvūs bažnyčios vadovai dalinasi argumentais. Tai – 1500-ieji metai. Tai laikas, kai vos 15 metų tėra likę iki Liuterio, protestantizmo ir naujosios tvarkos bažnyčioje bei valstybėje pasirodymo. Nors tai dar toli ateityje, svarstoma naujųjų popiežiaus valstybių suvienytos Italijos, kaip galingos jėgos, idėja. Dvi užsienio jėgos – Ispaniją įkūnijantys Bordžijos ir Milaną valdantys Liudviko XII Prancūzijos okupantai, tarsi įspėja apie galimą Italijos griūtį bei sunaikinimą, nebent būtų pasiekta kažkas nepaprasto. Yra ir dar labai tolimo Musolinio fašizmo idėjų užuominų, nors nė viena iš jų neišreiškiama akivaizdžiu teleologiniu būdu.

Penktasis paveikslas

Su Bordžijų pagalba pinigais ir darbine jėga prasideda naujos ginklavimosi varžybos, kurių vienas svarbiausių projektų – geležies liejyklos statybos naujų karo mašinų gamybai.

Viskam vadovauja Da Vinčis. Jis kuria planus daugelyje vietų – viena iš jų galėtų būti ir Rivellino statinys Lokarne. Jo kūrybingas genijus paleidžiamas nauja kryptimi. Brėžiniai, planai, eskizai, gamybos pasiūlymai tiriami, bandomi, su jais eksperimentuojama. Nepavykę eksperimentai atnaujinami. Eksperimentinio proceso metu kareiviai ir darbininkai tampa bandomosiomis jūrų kiaulytėmis, naikinami ir žalojami. Da Vinčis pamato, kokį „džiną išleidęs“. Prasideda naujas gamybos amžius, kuris numato pramonės revoliuciją. Projektuojamos pilys, testuojamos apgulties mašinos. Tobulinamas ir gausiai naudojamas parakas. Jis pavojingas. Pasipila nelaimingi atsitikimai bei aukos. Atkakliai statomos tvirtovės, sienos ir įtvirtinimai. Akies krašteliu galima pastebėti naujuosius laikus. Makiavelis, Da Vinčis ir Čezarė Bordžija yra naujojo amžiaus vyrai. Renesansas įgavo naują, praktišką profilį. Mokslininkų humanistinės žinios pasiekė praktiškus žmones. Italija buvo įspėta. Greitai Viduržemio jėga pasislinks tolyn nuo Italijos ir pajudės šiaurėn, link Atlanto pakrantės į Flandriją ir Nyderlandus. Vilioja Kolumbo atrastas Naujasis pasaulis. Visų tų įvykių centre – Da Vinčis. Jam priskiriami dideli darbai – žvelgiant atgal matyti, kad ne visi jie geri.

Šeštasis paveikslas

Vis dar eksperimentuojama smulkiose kautynėse, grumtynėse, pasalose, apgultyse ir minuojant pilis, ir visa tai nusineša daug gyvybių. Viskas labai brangu.

Prabangiuose popiežiaus kambariuose Vatikane vyksta Čezarės, jo tėvo Aleksandro ir Da Vinčio diskusijos – maži vyrai milžiniškuose rūmuose. Būtinas naujas finansavimas. Neseniai užkariautus miestus ir teritorijas reikia apmokestinti, o Da Vinčio genijus pritaikomas matavimuose ir kartografijoje. Kasami kanalai, nusausinamos pelkės. Vienas iš naujų užimtų miestų – turtingoji Imola. Iš jos pasiturinčių gyventojų būtina išspausti pinigų. Da Vinčis sukuria naujus matavimų įrenginius – svarbiausias iš jų yra odometras, vienratis karutis, kuriuo galima tiksliai išmatuotu ratu nustatyti gatvės ar namo išmatavimus. Da Vinčio žmonės su matavimo įrenginiais Imolos gatvėse puldinėjami Imolos miestiečių grupuočių.

Jie įpykę dėl atimto turto, kuris naudojamas parakui ir naikinimui. Miestiečių prieštaravimus malšina brutalus Čezarės samdinys – Venecijoje gimęs, ispaniško kraujo leitenantas Mičeleto Korela, žiaurumu ir sadizmu sėjęs baimę ir nepakentęs jokio trukdymo. Kruopščiai naudojami Da Vinčio išradimai pasėja nesantaiką.

Imolos miestiečiai pagrobia Salai, žinodami, kad jis yra Da Vinčio protekcionuojamas padėjėjas. Salai seksualiai kankinamas, taip tyčiojantis iš Da Vinčio homoseksualumo. Korela išgelbėja Salai ir, prieš atiduodamas jį Da Vinčiui, seksualiai jį išnaudoja savo kareivių akivaizdoje. Apie Korelos niekšybę pranešama Čezarei. Jis įvykdo sadistišką Korelos egzekuciją Da Vinčio garbei.

Septintasis paveikslas

Milano lavoninėje – didžiulėje drobinėje palapinėje atviruose laukuose, kur pilna mūšyje žuvusių ir sužeistų (dažnai pasitelkus Da Vinčio įrenginius) karių, Leonardas naudojasi anatominių tyrimų galimybe. Jis mano, kad žmogaus siela gali turėti fizinį pavidalą, esantį kažkur galbūt smegenyse, blužnyje, inkstuose ar kurioje nors stuburo dalyje ar limfiniuose induose. Jį aptikęs, jis galbūt galėtų rasti būdą išnaikinti blogį. Da Vinčis slaugo sužeistą Salai. Nepavykus rasti fizinės žmogaus sielos, jį apima melancholija. Moksliniai tyrinėjimai gali būti tokie pat tušti, kaip ir menas.

Aštuntasis paveikslas

Vatikane Aleksandras VI ir Čezarė suserga maliarija, sugelti uodų Vatikano latrinoje / pirtyse, nors įtariamas ir nunuodijimas. Čezarę gydytojai pamerkia į ledo akvariumą ir jis išgyvena, o Aleksandras VI miršta 1503 m. rugpjūčio 18 d. Čezarės galia iškart subliūkšta, o naujasis popiežius Julijus II, kuris nusamdys Mikelandželą Siksto koplyčios ištapymui, vedamas keršto persekioja Čezarę, kuris grįžta į Ispaniją ir yra įkalinamas. Jam leidžiama pabėgti iš kalėjimo ir, sudarius probleminį aljansą su Neapoliu, jis tarpeklyje atskiriamas nuo savo kareivių bei žiauriai nužudomas, nors jo žudikai nežinojo, kas jis toks. Tai padaroma dėl jo brangių šarvų. Nuogas Čezarės lavonas su 25 durtinėmis žaizdomis ir tretinio sifilio žymėmis paliekamas liūtyje prie tarpeklio šlaito. Sutapimas – jo bendravardis Julijus Cezaris buvo nužudytas tiek pat dūrių Romos forume 44 m. pr. m. e. Kristus, Aleksandras Didysis ir Čezarė Bordžija savo mirties dieną buvo 33 metų.

Ambicijos sukurti naują popiežiaus valdomą šalį (nors Julijus II bandė tęsti šiuos ketinimus) baigėsi Čezarės apgailėtina ir neišdidžia mirtimi. Da Vinčis grįžta į sveiką protą.

Jis vėl ima tapyti paveikslus Florencijoje.

 

Žurnalas JŪRA leidžiamas nuo 1935 m.

Tarptautinis verslo žurnalas JŪRA MOPE SEA leidžiamas nuo 1999 m.

Pirmasis Eurazijoje leidžiamas keturiomis kalbomis: anglų, kinų, rusų, lietuvių


Adresas:

Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“
Minijos g. 93
, LT-93234 Klaipėda, Lietuva
Tel./faks. +370 46 365602
El.paštas: news@jura.lt
www.jura.lt

 


Leidėjas:

UAB Jūrų informacijos centras


Žurnalas „JŪRA“ leidžiamas nuo 1935 m.
Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“ leidžiamas nuo 1999 m.

ISSN 1392-7825

2017 © www.jura.lt