EXPO 2020. Lietuva renkasi EXPO rūbą

 

Iki pasaulinės parodos EXPO 2020 Dubajuje lieka vos 500 dienų, per kurias reikia suprojektuoti ir pastatyti Lietuvos paviljoną, sukurti ir įrengti jame Lietuvą pristatančią ekspoziciją, surinkti parodos metu dirbsiančią gidų komandą, paruošti informacinę ir kultūrinę programą. Ar jau galime pasakyti, kaip atrodys Lietuvos paviljonas, kuo jis išsiskirs iš kitų? Mintimis apie tai dalijasi Lietuvos generalinis komisaras šioje parodoje, Aplinkos ministerijos EXPO grupės vyriausiasis patarėjas Romas JANKAUSKAS.

Mums, kaip žmonėms, atsakingiems už Lietuvos prisistatymą pasaulinėje parodoje EXPO 2020 Dubajuje, šis žurnalo JŪRA MOPE SEA numeris, kaip, beje, ir ankstesnis, pasirodo šiek tiek per anksti. Jei spausdinant ankstesnįjį žurnalo numerį dar nežinojome, kiek ir kokių projektinių pasiūlymų gausime, tai dabar dar nežinome, kuris iš vienuolikos pasiūlytų paviljono projektų bus pripažintas oficialiu laimėtoju. Tik birželio pradžioje galėsime oficialiai skelbti nugalėtoją, o liepos mėnesį, kai žurnalas švęs savo 20-metį, geriausią projektą pasiūlę autoriai jau derins jį su organizatoriais ir rengs paviljono statybai reikalingus brėžinius.

Iš viso šį kartą buvo gauta 12 projektų, t. y. perpus mažiau negu prieš ankstesnę pasaulinę EXPO parodą Milane. Vienas iš gautų pasiūlymų, deja, turėjo būti atmestas jo tiekėjui neužtikrinus anonimiškumo. Likusieji vienuolika darbų vertinti viešai, kompetentingai ir skaidriai, iki pat finišo nežinant konkrečių jų autorių. Vieni projektai buvo pastebėti jau internetinio balsavimo metu (48 proc. „Delfi“ svetainės lankytojų balsų gavo „Ledo šalis“, 27 proc. „Openarium“), kiti – demonstruojant jų maketus Vilniuje vykusioje tarptautinėje statybų parodoje „Resta“, dar kiti viešo svarstymo Lietuvos architektų sąjungoje metu, kur savo nuomones pareikšti buvo pakviesti įvairių sričių ekspertai (jie palankiausiai vertino projektus „Banga“, „Openarium“, „Lietaus širdis“ ir „Ledo šalis“), apžvelgiant recenzentams, galiausiai nemažai ginčijantis konkurso vertinimo komisijos nariams, kurie, ypač architektai, bene daugiausiai modernumo ir grynumo įžvelgė projektuose „Manifestas“ bei „Atviras paviljonas“, nors nemenkino ir paprasto, bet naiviai nuoširdaus „Openarium“.

Nuo tradicinio tautiškumo iki moderniausių inovacijų, nuo paprasčiausių antrinių statybinių medžiagų ir vietinio dykumų smėlio iki sudėtingų medžio, stiklo ir unikalaus Lietuvoje sukurto gelžbetonio panaudojimo. Su aiškia žinute ar be jos. Nuo labai paprastų iki pakankamai sudėtingų, brangiai įgyvendinamų ir net komplikuotų sprendimų, ypač vertinant kuklų Lietuvos dalyvavimo parodoje biudžetą, glaustus pasiruošimo terminus ir specifines JAE klimato sąlygas. Taigi, pasirinkti yra iš ko, kita vertus, nustebinti pasaulį kuo nors itin originaliu darosi vis sudėtingiau.

Preliminarią konkurso projektų eilę pradedantis „Openarium“ (MB „Baukas“, autoriai: Edita Bružikaitė, Mantas Čekaitis, Mindaugas Bučas), pasak architekto Deimanto Čekanausko, yra reprezentuojantis, įsimenantis, estetiškas, turintis savo veidą, pabrėžia Lietuvos identitetą – akcentuojamos labai savitos, tik Lietuvai būdingos langinės, per kurias galima pateikti daug informacijos apie šalį ir jos regionus. Autentiškos langinės jau pačios savaime yra vertybė, o paviljono medžiagiškumas (dominuoja mediena) labai atitinka parodos temą, ypač tvarumą. Funkcionalumo požiūriu pasiūlymas taip pat išskirtinis, nes jis pasižymi bene geriausiais inžineriniais sprendimais.

Paskutiniame vertinimo etape, iš esmės vertinimo komisijoje buvusių architektų balsais, į sąrašo priekį (II ir III vietos) iškilę pasiūlymai „Atviras paviljonas“ ir „Manifestas“ viešo svarstymo metu nebuvo tarp favoritų. „Atviras paviljonas“ (autoriai: Giedrius Mamavičius, Gabrielė Ubarevičiūtė, Aidas Čergelis ir UAB „Siena“), pasak viešame svarstyme kalbėjusių ekspertų, atrodo labai nepraktiškas – jei lauke bus +40 °C, viduje temperatūra galėtų pakilti net iki +50 °C, o jei viduje norėtume palaikyti +25 °C (kaip komisaras, vis dar tikiuosi, kad paviljone, be kitų dalykų, galėsime eksponuoti ir vieną ar keletą M. K. Čiurlionio originalų, o tam reikalui mikroklimatas ypač svarbus), tai energijos sąnaudos būtų labai didelės. Kitas klausimas, kilęs ne vienam iš ekspertų (architektas D. Čekanauskas, dizaineris G. Lašas), buvo dėl noro pristatyti lietuvius kaip klajoklius. Lietuvos dailės muziejaus direktorius, filosofas ir dailininkas Arūnas Gelūnas bene aiškiausiai pasisakė, kad bent jis tikrai nenorėtų, jog Lietuva būtų pristatoma pasauliui kaip klajoklių šalis. Nemažai laiko praleidusi JAE Lietuvos verslo asociacijos Dubajuje valdybos narė Beata Stankevič-Mengė taip pat sakė nemananti, kad Lietuva turėtų identifikuoti save per nomadiškumą.

Preliminariai trečioje vietoje atsidūręs projektas „Manifestas“ (MB „Dukart jot“) daug kam patiko kaip šiuolaikiškas, lengvas, šviesus ir konceptualus, nors ir nepabrėžia lietuviško identiteto, yra artimesnis racionaliai šiaurietiškai estetikai. Vis dėlto daugiausia abejonių ekspertams kėlė šio projekto įgyvendinimas – iš pažiūros labai paprastai surenkamas iš aplinkoje jau nereikalingų pastolių, atrodytų lengvai išardomas statinys ir nekeliantis problemų dėl tolesnio jo panaudojimo ar nepanaudojimo (būtent nesudėtingai išmontuojamų ar išrenkamų pastatų iš lengvų konstrukcijų pageidavo ir konkursą organizuojančios ministerijos ekspertai), pradėjus jį įgyvendinti galėtų virsti nemažu galvos skausmu ir dėl jo įgyvendinimo, ir dėl kainos, ir dėl eksploatavimo. Nepaisant kontrargumentų, ir „Atviro paviljono“, ir „Manifesto“ kitoniškumas, architektų įžiūrėtas grynumas ir konceptualumas lėmė jų konkursinę sėkmę ir tikriausiai kartu su „Openarium“ bus įvertinti piniginiais prizais.

Pretendentų į nugalėtojus eilėje kiek tolėliau pasistūmė ne mažiau ambicingi, galimai ir daugiau kainuojantys, sudėtingiau pastatomi ir galbūt komplikuočiau eksploatuojami projektai „Wave“ („Banga“), „Lietaus širdis“ bei „Ledo šalis“, kurie galėtų puikiai reprezentuoti mūsų šalį. „Wave“ paviljono (MB „A2X2“) forma – skulptūriška (D. Čekanauskas), visa ta plastika įtikina savo estetiškumu (G. Lašas), projektas yra daugiaprasmis (menininkas G. Umbrasas), leidžiantis „žaisti“ šešėliais ir šviesomis (Lietuvos įvaizdžio grupės vyr. patarėja E. Kudzmanienė), suteikiantis galimybę netiesmukiškai pristatyti Lietuvą garsinančius lazerius (G. Lašas). A. Gelūnas pastebi, kad „Banga“ mūsų šaliai reiškia ne tik Baltijos bangą, kuri Maironio eilėse „išsisupus plačiai Vakarų vilnimis“, bet tai ir greit (2023 m.) 700 metų jubiliejų švęsiantis Vilnius (Vilnis, Vilnelė, Wave sostinė...). VDA docentas, rinkodaros ekspertas Nikolay Ambrusevič išskyrė „Wave“ projektą kartu su „Openarium“ kaip sėkmingiausius. Pirmasis, anot jo, yra dėkingas atskleidžiant parodos temą „Connecting Minds Creating the Future“ ir pristatant inovacijas bei pasiekimus, pvz., finansinių technologijų srityje. Tačiau labai svarbu ir mūsų identitetas, o šiuo požiūriu, anot jo, pats tinkamiausias yra „Openarium“. Jei pirmasis kalba apie ambicijas, tai antrasis – apie identitetą arba tai, kuo galime ir turime dalintis tiek su JAE, tiek visu pasauliu.

Kitam šios prabangių ir mielų paviljonų trijulės projektui – „Lietaus širdis“ (UAB „Klaipėdos komprojektas“) kliuvo taip pat nemažai ekspertų ir vertintojų simpatijų: jis atrodo puikiai, noras pristatyti Lietuvą per jos drėgną klimatą, medžius ir žalumą yra labai geras ir sveikintinas. Neatsitiktinai šis projektas tapo ir Lietuvos įvaizdžio grupės favoritu, o Dubajaus bendruomenės atstovai jam taip pat pranašavo sėkmę pakliūti į penketuką. Tiesa, jis kažkiek priminė „Lietaus namus“ (Lietuvos paviljonas Saragosoje 2008 m.), tačiau ekspertai vieningai ragino nebijoti pasikartojimo ten, kur jis tikrai galėtų būti sėkmingas. Kaip ten bebūtų, „Lietaus širdies“ persodinimas į Dubajaus EXPO parodą ekspertams atrodė sudėtingas dėl smėlio audrų, aukštų temperatūrų, vandens sistemų priežiūros, dėl terasos smarkiai sumažintų vidaus patalpas ekspozicijai ir pan. „Ledo šalis“ (UAB „Unitectus“) – estetiškas, skulptūriškas pastatas, kuris labai gražiai atrodytų iš viršaus ir šonų, iš kur, deja, lankytojai paviljonus matys mažiausiai. Klimato kaita ir ledynų tirpimas Lietuvai yra lygiai taip pat aktualūs, kaip ir visam pasauliui, tačiau Lietuva, pasak daugelio ekspertų, tikrai nėra ledo šalis (nors ir atrodytų „cool!“), todėl ir nebuvo pasirinktas, be to, paviljonas sunaudotų daug energijos ledui gaminti ir jam laikyti, brangi būtų ir jo statyba.

Neliko nepastebėta „V1ENOS Š1UKŠLĖS 1STOR1JA“ (grupė VDA studentų ir lektorius, humanitarinių mokslų daktaras Algimantas Mačiulis). Siūlymas į Dubajų iš Hanoverio perkelti prieš dvidešimt metų pasaulinei parodai EXPO 2000 statytą paviljoną, kuris parodos metu traukė daugelio jo mėgėjų ir kritikų dėmesį, o vėliau taip ir nebuvo tinkamai panaudotas, vieniems kėlė negatyvias emocijas, kitiems šiltą nostalgiją. Anot G. Lašo, tai konceptualus pasižiūrėjimas į EXPO parodas apskritai, tačiau vargu ar būtų suprastas po 20 metų. Pasak A. Gelūno, šiais naujumo, kaip religijos kulto, laikais pasirinkdama tokį pasiūlymą komisija turėtų būti labai drąsi, o jį įgyvendinant galima būtų ir paslysti. D. Čekanauskas pasiūlymą įvardijo kaip savotišką parodos organizatorių (sakyčiau, ir komisijos – R. Jankauskas) „patrolinimą“, bet ir tai, pasak jo, labiau suveiktų iš penkto ar bent jau iš trečio karto: „Va, žiūrėkit, lietuviai čia ir vėl su savo geltonu namu atvažiavo“, – sakytų tada jį pamačiusieji.

Iš tiesų, tolesnis paviljono panaudojimas po parodos visada išlieka aktualus. Pagal EXPO parodų taisykles, parodoms pasibaigus dalyviai turi sugrąžinti organizatoriams tuščią žemės sklypą, o paviljonai yra sunaikinami, perdirbami ar perkeliami į kitą vietą. Tokių pavyzdžių gana daug: JAE paviljonas po parodos Šanchajuje perkeltas į Abu Dabį, iš Milano savo paviljonus ar jų geriausius elementus parsivežė Azerbaidžanas (informacijos centras Baku) ir Jungtinė Karalystė (unikali „Bičių avilio“ konstrukcija perkelta į Karališkąjį Kju (Kew) botanikos sodą Londone), Monakas savo paviljoną padovanojo Burkina Faso Raudonajam Kryžiui. Gaila, kad kažkada į Lietuvą nebuvo parsivežtas Geltonasis paviljonas, galėjęs įprasminti Lietuvos dalyvavimą tokiose parodose, tačiau jo nuotraukos puikuojasi daugybėje katalogų, albumų ir visai neseniai atidarytame Pasaulinių parodų muziejuje Šanchajuje. Tokios pat sėkmės norėtųsi palinkėti ir būsimam Lietuvos paviljonui Dubajuje. Jo istorijoje taškas dar nepadėtas.

 

Žurnalas JŪRA leidžiamas nuo 1935 m.

Tarptautinis verslo žurnalas JŪRA MOPE SEA leidžiamas nuo 1999 m.

Pirmasis Eurazijoje leidžiamas keturiomis kalbomis: anglų, kinų, rusų, lietuvių


Adresas:

Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“
Minijos g. 93
, LT-93234 Klaipėda, Lietuva
Tel./faks. +370 46 365602
El.paštas: news@jura.lt
www.jura.lt

 


Leidėjas:

UAB Jūrų informacijos centras


Žurnalas „JŪRA“ leidžiamas nuo 1935 m.
Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“ leidžiamas nuo 1999 m.

ISSN 1392-7825

2017 © www.jura.lt