VERSLO, MOKSLO IR MENO SINERGIJA. Teatras. „TheATRIUM“laukia mąstančių žiūrovų

 

Verslo žmonėms, įsisukusiems į tarptautinių parodų, konferencijų, posėdžių – tai, be abejonės, būtina ir svarbu verslo plėtrai – rutiną, siūlytume savo dienotvarkėje rasti vietos ir laiko renginiams, skirtiems dvasiai.

Vienas tokių renginių – jau trečius metus iš eilės Klaipėdoje (Lietuva) vykstantis tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“. Šiemet jis dar labiau išplėtė savo erdves ir, kaip priimta teatre, tapo dviejų veiksmų. Festivalio programoje dominuoja gilias temas gvildenantys ir mąstyti skatinantys spektakliai. Tokiems spektakliams turi būti pasiruošę ne tik atlikėjai, bet ir žiūrovai.

Pirmajame veiksme, kuris vyks gegužės 21–26 d., žiūrovai susipažins su lietuviško teatro kūriniais.

Antrajame veiksme – birželio 2–16 d., Klaipėdos dramos teatro scenoje karaliaus tarptautinis menas.

Žurnalas JŪRA MOPE SEA – ilgametis teatro partneris – pristato festivalio programą.

Pirmas veiksmas – lietuviško teatro vitrina

Festivalį pradeda choreografės Agnijos Šeiko šokio teatro meistriškai sustyguotas spektaklis „Metų laikai“ – netikėta skirtingų atlikėjų šokio harmonija ir keturių violončelininkų gyvai atliekamas vienas populiariausių pasaulyje kūrinių. Aristokratiškoji balerina Beata Molytė, teatro šamanas Benas Šarka, mimas Aleksas Mažonas, šiuolaikinio šokio atlikėjas Marius Pinigis – tarsi keturios visatos stichijos, vedamos keturių violončelių skambesio per skirtingus metų laikus.

Tą pačią dieną rodomas Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Kas prieš mus“ (režisierius Jonas Vaitkus, pjesės autorius Gintaras Grajauskas). Pjesė remiasi istoriniais faktais, įvykusiais beveik prieš šimtą metų prie Viduržemio jūros, Fiumės mieste (dab. Rijeka, Kroatija), kur trumpai egzistavo viena keisčiausių valstybių pasaulyje. Valstybė, kurią valdė poetai, anarchistai, o kultūros ministru buvo pats maestro Arturas Toskaninis. Pagrindinis pjesės herojus – Gabrielė d’Anuncijus (aktorius Rolandas Kazlas), italų poetas, lakūnas, nacionalinis Italijos didvyris, moterų numylėtinis, Fiumės komandantė. Iki šiol – sunku pasakyti, ar pelnytai – jis laikomas fašizmo pradininku. Jį savo mokytoju viešai vadino Musolinis, su kuriuo Gabrielė d’Anuncijus nuolat konfliktavo ir laikė jį pilka vidutinybe. „Būk atsargus. Kartais mums atrodo, kad griauname sienas. O iš tiesų griauname užtvanką“, – žodžiai verčiantys suklusti.

Oskaro Koršunovo teatro spektaklis „Pamišėlis“ pagal Nikolajaus Gogolio apsakymą „Pamišėlio užrašai“ (režisierius O. Koršunovas) skamba itin šiuolaikiškai. „N. Gogolio pranašystės ir tekstų aktualumas šiandien – tiesiog neįtikėtini. Jei XIX a., kai buvo parašytas kūrinys, mintis, jog Prancūzija taps musulmoniška šalimi, galėjo atrodyti kaip visiškas pamišimas, tai šiandien taip nebeatrodo“, – komentuoja spektaklį ir jo sukūrimo motyvus O. Koršunovas.

Sauliaus Šaltenio romano „Kalės vaikai“ inscenizacija ypač aktuali dabar – laikotarpiu, kai atkurta Lietuva įžengė į naują valstybingumo šimtmetį. Romano siužetas nukelia į XVIII a. Mažąją Lietuvą, pietvakarinę etnografinės Lietuvos dalį, kuri tuo metu buvo pavaldi Prūsijai. Spektaklyje susipina daug klodų: istorinė Lietuvos praeitis, sakmės, prietarai, burtai, užkalbėjimai ir raganavimai, senųjų pagoniškų mitų atgarsiai, Šventojo Rašto nuotrupos. Mitologija ir buitis, mirtis ir gyvenimas, amžinybė ir kasdienybė – viskas čia organiškai susijungia, vienas vaizdinys keičia kitą. Prisiliečiama prie pačios lietuvių tautos esmės, archajinio, egzistencinio prado, gelminių tautos išlikimo galių. Spektaklį Klaipėdos dramos teatre režisavo šviesios atminties menininkas Eimuntas Nekrošius.

„Apeirono“ teatras pristato spektaklį „Stabat Mater“ pagal Augusto Strindbergo pjesę „Pelikanas“ (režisierė Eglė Kazickaitė). A. Strindbergo pjesės to meto Švedijoje (pjesė parašyta 1907 m.) buvo vertinamos kritiškai, rašytojas kaltintas grubia kalba ir nepadoriais literatūriniais paveikslais. Paradoksalu, kad 2018 m., demokratijos apogėjuje, „Apeirono“ teatro režisierė, statydama spektaklį „Stabat Mater“, visiškai išsižadėjo dramaturgo tekstų. Pasirinkimą režisierė motyvavo pjesės „Pelikanas“ veikėjos žodžiais: „Mes labai daug kalbame, bet gali būti, jog tai darome tam, kad žodžiais užmaskuotume esmę, tiesą.“ Ši frazė tampa spektaklio kertine ašimi – vietoje tekstų atsiranda metaforinė aktorių kūno kalba.

Oskaro Koršunovo teatras ir MB „Scenarijų namai“ žiūrovų dėmesiui pateikia tragikomišką, atvirą ir intymų spektaklį „Terapijos“ apie šešias skirtingas moteris, susitikusias chemoterapijos palatoje. Už šią pjesę dramaturgė Birutė Kapustinskaitė 2018-aisiais apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Septynios puikios aktorės, skirtingų teatrinių mokyklų atstovės, pasakoja apie uždarą moterų gyvenimą ligoninės koridoriuose. Į jį galima patekti ne kiekvienam, bet patekus – norisi ir verkti, ir juoktis iki ašarų (režisierius Kirilas Glušajevas).

Durys, Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Norvegijoje gimęs Jo Strømgrenas yra vienas žymiausių Skandinavijos choreografų. 1998 m. jis įkūrė šokio trupę „Jo Strømgren Kompani“, tapo jos meno vadovu ir išplėtojo išskirtinį asmeninį stilių, kur susipina teatras, šokis, lėlių teatras, kinas, gyvai atliekama muzika ir absurdo kalba.

Durys skiria „čia“ ir „kitur“. Žmonės tiki, kad kitoje pusėje visada laukia kažkas geresnio. Šis tikėjimas verčia žmones judėti. Kažkur Europoje, šalių sienų, kalbų, religijų ir geografinių barjerų padalintoje žemėje, visuomet egzistavo migracijos fenomenas. Tai būdas išgyventi ir būdas priešintis, galimybė pradėti gyvenimą iš naujo, taip pat ir sudeginti tiltus, viską palikti užnugaryje. Spektaklyje „Durys“ pasitelkiant judėjimą ir šokį keliaujama per skirtingus istorinius periodus ir regionus: pamatome užuominas į nuo seno egzistavusius migracijos modelius, priežastis ir kitimą skirtingose tautose. Girdime nepažįstamą, vien šiame spektaklyje skambančią ypatingą kalbą.

Valstybinis Šiaulių dramos teatras ir režisierius Paulius Ignatavičius pristato spektaklį „Tobula pora“ pagal Eugene Ionesco pjesę „Kliedesiai dviem“. Siužetas pagrįstas paradoksalia kasdiene situacija: baldais užgriozdintame kambaryje senukų pora nuobodžiai stumia laiką ir netikėtai įsivelia į beprasmį ginčą. Pradžioje pagyvenusios poros pokalbiai ir buitis primena banalią, daugeliui lengvai atpažįstamą kasdienybę, tačiau pamažu visa tai įgauna daug gilesnį, universalesnį turinį, kuris aštriau nei tradicinėje dramoje atveria žmonių santykių nepastovumą ir iracionalumą. Tai intriguojanti teatrinė vizija, prikaustanti žiūrovo dėmesį netikėtu siužetu ir jaunų aktorių vaidybos meistriškumu. „Tobula pora“ – gyvenimiškų paradoksų komedija, skirta kiekvienam, bent kartą gyvenime mylėjusiam.

Teatras „Meno fortas“ pristato Eimunto Nekrošiaus režisuotą spektaklį „Jobo knyga“. Šis spektaklis sukurtas pagal vieną bene daugiausiai klausimų ir diskusijų sukeliančių Šventojo Rašto tekstų. „Jobo knyga“ – antrasis E. Nekrošiaus kreipimasis į Biblijos tekstus. 2004 m. jis pastatė jaudinančią odę meilei pagal „Giesmių giesmę“. Tačiau esminiai žmogaus būties klausimai, žemiškojo gyvenimo prasmės ir amžinybės suvokimo dilema, pastangos suvokti ir atrasti Dievą, kaip kuriančią ir griaunančią likimus jėgą, yra visų pastarųjų E. Nekrošiaus spektaklių esmė.

„Atitraukdamas nuo kasdienybės šis spektaklis pažadina mus tikrajai būčiai. Žmogus ieško Dievo, kad galėtų atsakyti į jam rūpimus klausimus, ir šis ieškojimas įrodo mūsų egzistencijos prasmę“, – sako teatrologė Daiva Šabasevičienė.

Meno ir mokslo laboratorija kviečia į siurrealistinę tikrovę spektaklyje „Dalykai“. Spektaklyje istoriniai įvykiai ir veikėjai patalpinami į kvantinę erdvę. Persipinančios laiko, dramos, šviesos ir garso analizės bei veikėjų istorijos nukelia stebėtojus į siurrealistinę tikrovę, kur įprasti dėsniai tampa utopiniais, o kvantinės teorijos – kasdienybe. Spektaklis – tai tyrimas. Aktoriai – kvantai. Žiūrovas – stebėtojas, kuris vien savo buvimu gali pakeisti stebimojo kryptį, greitį, pasirinkimus, poelgius ar įpročius.

„Meno ir mokslo laboratorija“ vienija jaunus meno ir mokslo kūrėjus, vykdančius bendrus edukacinius, meno bei tyrimų projektus. Tai teatro kūrybos erdvė, neapsiribojanti vien mokslo temomis, bet skatinanti jaunųjų menininkų eksperimentus, naujų formų ir temų paiešką. Idėjos autoriai ir įgyvendintojai: Rusnė Kregždaitė, Loriana Kilaitė, Paulius Markevičius.

Klaipėdos jaunimo teatras spektaklyje „Helverio naktis“ (pjesės autorius Ingmar Villqist, režisierius Valentinas Masalskis) klausia, kaip mes matome kitaip mąstančius, atrodančius, gyvenančius?

Komiksų opera „α“ („Alfa“) pristato kūrinį „Operomanija“ (režisierė Dr. GoraParasit). Tai drąsi istorija, kurioje susipina žymaus ispanų poeto ir dramaturgo Federico Garcia Lorcos tragiško likimo motyvai, stiprios moters – jo sesers Izabelės asmenybės bruožai, lyčių lygybės, mažumų politikos temos, opera ir komiksai.

Artūro Areimos teatras rodo spektaklį „Hamletmachine“ pagal vokiečių autoriaus Heiner Müller pjesę. Režisieriaus Artūro Areimos kuriamo spektaklio meniniai iššūkiai ir formų paieškos įkvėptas pasipriešinimas sudėtingam tekstui skatina žiūrovą daryti tą patį – sąmoningai svarstyti apie didžiųjų pokyčių keliamas visuomenines ir žmogaus savivokos problemas. Šis kūrinys kalba daugeliu prasminių lygmenų, bet vienas iš pagrindinių atspirties taškų – intelektualo situacija vėlyvojo moderno epochoje arba postmodernizme.

Lietuvos rusų dramos teatras su spektakliu „Rusiškas romanas“ sugrąžina į klasiką. Šiuolaikinio lietuvių dramaturgijos lyderio Mariaus Ivaškevičiaus sukurta pjesė „Rusiškas romanas“ – svarbus įvykis Rytų ir Vakarų kultūrų sankirtoje. Pjesė pasakoja apie pasaulio literatūros klasiko Levo Tolstojaus (1828–1910) gausios šeimos peripetijas ir rašytojo paskutinius gyvenimo mėnesius. Dramos centre – klasiko žmona Sofija Andrejevna, dramatiškas jos likimas tapus pasaulinio masto genijaus žmona. Dramaturgas ir lietuvių teatro režisūros lyderis Oskaras Koršunovas L. Tolstojaus žmonos personaže įžvelgė ir pateikė rašytojo kūrinių moteriškų personažų (visų pirma – Anos Kareninos) bruožus.

Antras veiksmas – tarptautinė festivalio programa

Tarptautinę programą savo pasirodymu pradės Vokietijai atstovaujanti menininkė Alice Phoebe Lou, gimusi Pietų Afrikoje. Karjeros pradžioje ji buvo gatvės atlikėja, grojo metro stotyse ir parkuose, dalyvavo televizijos programose. 2015 m. pirmą kartą koncertavo Amerikoje, festivalyje „SXSW“, po koncerto tapo nuolatine šio festivalio dalyve. 2016 m. išleido pirmąjį albumą „Orbit“. Už jį nominuota geriausių moterų vokalisčių kategorijoje Vokietijos muzikos kritikų apdovanojimuose. Nors jos koncertiniai turai vyksta Europoje, JAV, Pietų Afrikoje, Japonijoje, Kanadoje, Alice iki šiol nemeta gatvės atlikėjos karjeros, groja Berlyno parkuose ir gatvėse.

Graikijos teatro trupė „Blitz Theatre Group“ pristato kūrinį „Late Night“. Grupė įkurta 2004 m. Atėnuose. Pagrindinis jos principas: teatras – tai laukas, kur žmonės susitinka dalintis mintimis iš esmės, o ne vieta demonstruoti virtuoziškumui ir skelbti nusistovėjusias tiesas. Visi trupės nariai yra lygūs sumanymų, rašymo, režisavimo ir dramaturgijos kūrimo procesuose, viskuo abejojama, nieko negalima priimti kaip savaime suprantamo nei teatre, nei gyvenime.

Scenoje – pasaulio pabaiga pagal graikus: „Blitz Theatre Group“ šoka mirties valsą ant Europos griuvėsių. Valsas kupinas melancholijos ir subtilaus humoro. Kodėl gi, viskam aplink griūvant, nepašokus? Kodėl belaukiant, kol viskas pasibaigs, maloniai nepraleisti laiko?

Prancūzijos teatras „Plexus Polaire“ atvyksta su marionečių spektakliu „Pelenai“. Tai – dviejų istorijų mozaika. Veiksmas vyksta maždaug prieš ketvirtį amžiaus mažame kaimelyje Norvegijos pietuose. Pasakojama istorija apie jaunuolį, kuris padeginėja namus, ir rašytoją, kuris apsistoja tuose namuose po kelių dešimtmečių bei atranda įkvėpimą kurti. Dvi iškankintos asmenybės, tragiški žmonės, atsidavę savo demonų valiai, kuriuos praryja slaptos jų sielų liepsnos. Istoriją pasakoja aktoriai su lėlėmis – tai marionečių spektaklis, ne tik pasakojimas, bet ir nuostabus, daug pasaulio festivalių nustebinęs reginys, skirtas suaugusiems.

Pjesės autorė, spektaklio režisierė norvegė Yngvild Aspeli gyvena Prancūzijoje.

Menininkas iš Lenkijos Janek Turkowski, kuris yra monospektaklio „Margaretė“ sumanytojas, režisierius ir atlikėjas, pasakoja, kaip pagautas smalsumo sendaikčių turguje įsigijo 64 filmo juostų rinkinį, priklausiusį nepažįstamam žmogui, gyvenusiam su Rytų Vokietija besiribojančiame regione. Autoriaus susižavėjimas estetiniais seno filmo kadrų aspektais ir sentimentalia kelione atgal į komunizmo laikus paskatino jį atsiversti ir iš naujo panaudoti šią originalią medžiagą. Filmo juostos tapo apmąstymu apie tai, kaip mes išsaugome prisiminimus, ir paskatino tyrinėti jose užfiksuotų žmonių gyvenimus. Pasirodo, tikroji juostoje nufilmuota Margaretė tiesiogiai susijusi su Klaipėda.

Belgijos teatras „Faso Danse Theatre“ rodo šokio ir muzikos spektaklį „Kirina“, kuriame susilieja prakaitu žliaugiantis, ritualinis ir jaudinantis šokis. Tai – impulsyvi muzika ir užburiantis pasakojimas. Pasitelkęs savo afrikietišką kilmę ir apmąstymus apie šiuolaikinį pasaulį, choreografas ir režisierius Serge Aimé Coulibaly sukūrė pasakojimą apie šiuolaikinę globalizuoto pasaulio kasdienybę. „Kirina“ nėra Vakarų Afrikos istorijos įvykio perpasakojimas. Tikrasis epas, kaip ir daugelis kitų epų bei tikri šių dienų įvykiai, pasitarnavo kaip įkvėpimas spektaklio kūrimo metu.

Bene iš toliausiai atvykęs Pietų Korėjos teatras „Haddangse Theatre“ atveža režisieriaus ir scenografo Si-joong Yoon spektaklį „Anuomet“. Pjesės autorius – Dan-bee Uh. Pjesės motyvas –1931 m. Korėjoje, Busane, iš tiesų įvykusi žmogžudystė – kelia klausimą apie žmogiškų geidulių ir godumo galią. Pasak spaudos, šis spektaklis – tikras detektyvinis romanas, jo išraiškos forma primena nebyliojo kino techniką, tų laikų populiariosios kultūros stilistiką. Pjesės poveikį stiprina ryški aktorių vaidyba. Spektaklyje susilieja teatras ir kino raiškos formos, ketvirtojo dešimtmečio vaidybos bruožai. Žiūrovai, tarsi detektyvai, šio spektaklio metu gali pasinerti į tiesos ieškojimą ir paslapties atskleidimą.

Čekijos teatras „Spitfire Company“ rodo spektaklį „Antiwords“. Spektaklis, kurį režisavo Petr Boháč, pagal jo paties ir Miřenka Čechová pjesę, įkvėptas Čekijos prezidento, rašytojo Václavo Havelo kūrybos, o ypač jo pjesės „Audiencija“ ir jos legendinio „Samizdato“ garso įrašo (1978 m.), kuriame Vaneko vaidmenį įskaitė pats Vaclavas Havelas, taip pat legendinės jos adaptacijos kine, kur aludario vaidmenį atliko aktorius Landovský, gebantis išmaukti devynias pintas alaus.

Kas atsitinka, kai aludaris ir persekiojamas politikas, kitas paties Vaclavo Havelo „aš“, susitinka scenoje? Spektaklis pelnė didžiulį pasisekimą Berlyne, Prahoje, Milane, Florencijoje, Vašingtone, Niujorke, Londone, Pekine, Osle, Seule, Edinburge.

Lenkijos teatras „Chorea Theatre“ patyrimu dalinsis „Meistriškumo klasėje“. Jų organizuojamos teatro kūrybinės dirbtuvės paremtos intensyviais aktorystės mokymais. Dirbtuvių vedėjai moko pažadinti savyje organiškumą, mokantis judesio, lavinant kūną, vokalą, muzikalumą, ritmo pojūtį, darniai dirbti grupėje ir perteikti šias raiškos formas pasirodyme. Dirbtuvėse dalyvaujančių aktorių ir jų vadovų pasirodymas – reta proga žiūrovams pažvelgti į aktorių meistriškumo „virtuvę“ ir pasijusti jos dalimi. Teatro dirbtuves pernai festivalio metu jau vedė „Chorea“ teatro profesionalai: jo įkūrėjas, režisierius Tomaszas Rodowiczius, kompozitorius, muzikantas ir vokalistas Tomaszas Krzyżanowskis, aktorė ir dainininkė, izraelietiškos kovos krav maga ir scenos judesio instruktorė Elina Toneva. Dirbtuvės sulaukė didelio aktorių iš visos Lietuvos susidomėjimo.

Festivalį užbaigs muzikantas iš Prancūzijos Dhafer Youssef. Jam talkins Eivind Aarset, Raffaele Casarano ir Stephane Edouard. Vokalistas, muzikantas, kompozitorius, ūdu (Artimųjų Rytų styginiu instrumentu) skambinantis Dhaferas Youssefas gimė Tunise, Tebulbos mieste. Tradicinio sufijų dainavimo ėmėsi mokytis būdamas penkerių. Atlikėjas koncertuoja garsiausiuose pasaulio džiazo ir „World music“ festivaliuose. Dhafero kūrybos ištakos glūdi tradicinėje sufijų muzikoje, bet dėl atvirumo įvairioms muzikinėms kultūroms jo kūryboje galima atrasti platų „World music“ su džiazo elementais spektrą.

Šiandien D. Youssefas laikomas vienu įtakingiausių sufijų dainavimo balsų, o jo suburtuose muzikiniuose projektuose dalyvavo tokie etninės pasaulio muzikos korifėjai kaip Sainkho Namchylak, Paolo Fresu, Iva Bittova, Tom Cora.

D. Youssefo muzikoje susipina plati muzikinių stilių įvairovė – džiazas, vokalinės improvizacijos, sufijų dainavimas, meditaciniai motyvai. Jo albumuose ir koncertuose groja įvairiausių žanrų muzikantai iš įvairių pasaulio vietų. Toks spalvingas muzikantų sambūris ir neįtikėtinas D. Youssefo balsas kuria stebuklingą Rytų ir Vakarų kultūrų, arabiškos poetikos bei misticizmo ir europinės džiazo improvizacijos samplaiką.

 

Žurnalas JŪRA leidžiamas nuo 1935 m.

Tarptautinis verslo žurnalas JŪRA MOPE SEA leidžiamas nuo 1999 m.

Pirmasis Eurazijoje leidžiamas keturiomis kalbomis: anglų, kinų, rusų, lietuvių


Adresas:

Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“
Minijos g. 93
, LT-93234 Klaipėda, Lietuva
Tel./faks. +370 46 365602
El.paštas: news@jura.lt
www.jura.lt

 


Leidėjas:

UAB Jūrų informacijos centras


Žurnalas „JŪRA“ leidžiamas nuo 1935 m.
Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“ leidžiamas nuo 1999 m.

ISSN 1392-7825

2017 © www.jura.lt