VIDAUS VANDENS KELIAI. Baltijos ir Juodosios jūrų laivybos sujungimo upėmis megaprojektas. Lietuva – nuošalyje

 

Prof. Petras Punys,

Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakultetas, VDU, Kaunas-Akademija

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Lietuvos kaimynė Baltarusija – uždaro žemyno šalis, jos neskalauja jokia jūra, tačiau intensyviai ieško efektyviausių būdų gabenti savo prekes į jūros uostus. O ją supančios jūrinės valstybės (Lietuva, Latvija, Lenkija, Rusija ir Ukraina) stengiasi jai įtikti – pasiūlyti geriausias sąlygas. Juk dalis pelno siunčiant krovinius tenka joms, be to, yra ir politinių dividendų. Šiuo metu iš Baltarusijos absoliuti dauguma krovinių iki Baltijos jūros gabenama sausuma – traukiniais ir sunkvežimiais. Pastarieji ypač nedraugiški mus supančiai aplinkai, esamos blogybės yra visiems aiškios ir čia neįvardijamos. Žymiai draugiškesnis yra vandens transportas – laivyba upėmis. Laivyba gali konkuruoti tik plukdydama stambių gabaritų ar birius krovinius ir ypač dideliais kiekiais. Deja, daugumoje iš minėtų šalių kadaise klestėjusi vandens kelio upėmis infrastruktūra yra sunykusi ar neatitinkanti šiuolaikinių techninių standartų. Drąsiai galima sakyti, kad krovininė laivyba Dauguvos, Vyslos ir Nemuno upėmis praktiškai nevyksta, išskyrus trumpas žemupių atkarpas. Ne stebuklai ir kitose ES šalyse, išskyrus Belgiją, Olandiją, Vokietiją ir kt. ES vidaus laivybos dalis tesudaro 6 % visos kartu su sausumos transportu – keliais ir geležinkeliu – dalies.

Dar XVIII a. M. K. Oginskio kanalu Baltijos ir Juodoji jūros buvo sujungtos nuo Nemuno iki Dniepro per Lietuvos teritoriją. Panašus Dniepro–Bugo laivybos kanalas jungė Lenkijoje Bugo upę su Baltarusijos intakais į Dnieprą. Vėliau, po beveik dviejų šimtmečių, šeštajame dešimtmetyje, sugalvotas SSSR planas sujungti šias jūras giliavandenei krovininei laivybai per Nemuną vėl atgyja. Tik dabar kryptis nuo Baltarusijos kardinaliai pasikeičia – per Lenkijos Vyslos upę (vandens kelias E40), o ne per Nemuną (E41), kaip planuota SSSR laikais. Pirmasis motyvas – Lietuvos aplinkosaugos suvaržymai, įrašyti Vandens įstatyme. Tad Nemuno variantas iš karto yra atmetamas.

Lietuva, saviškių išgarsinta kaip tranzitinių krovinių srautų liūtė Rytų–Vakarų ašimi, paliekama nuošaly, pakeičiama kaimynine Lenkija. Ir tai ateityje gali nemaloniai atsiliepti Klaipėdos uostui, dabar priimančiam didelius krovinių srautus iš Baltarusijos. Nors šis vandens kelio projektas per Lenkiją gal dar tik svajonių lygyje, reikalaujantis milžiniškų investicijų (apie 13 mlrd. eurų) ir toks jūrų sujungimas per upes truktų gal porą dešimtmečių, tai jau diskutuojama, tik be Lietuvos.

SSSR šeštojo dešimtmečio planas

Vyresni Lietuvos gyventojai gerai prisimena buvusį praėjusio šimtmečio šeštojo dešimtmečio grandiozinį planą, kuris taip ir nebuvo įgyvendintas, sujungti Baltijos ir Juodąją jūras per Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos upes bei atnaujintus istorinius kanalus (1 pav.).

Tuo metu Nemunas priklausė vienai valstybei – SSSR, tad visus klausimus buvo galima spręsti paprasčiau. Jo kryptis sutapo su istoriniu vandens keliu per M. K. Oginskio kanalą, pastatytą 1783 m. tarp dviejų Nemuno ir Dniepro intakų Ščiaros bei Jaseldos (ilgis – 54 km). Pasak istorikų, Kaunas išaugo, kai buvo atidarytas šis vandens kelias. Alternatyvus vandens kelias į Baltijos jūrą vedė į Gdanską Dniepro–Bugo kanalu per Vyslą, Lenkijoje. Istoriniai vandens keliai buvo seklūs, o šis naujasis turėjo būti giliavandenis (minimalus gylis – 3 m).

Keletą šio grandiozinio projekto įgyvendinimo elementų buvo realizuota Lietuvoje. Nemune, ties Kaunu, pastatyta hidroelektrinė (HE), kairiajame krante įrengta aukšta prieplaukos krantinė, tad Kaunas turėjo tapti upių-jūros uostu. Buvo numatyta Jurbarko HE, turėjusi pakelti vandens lygį mieste. Aukščiau dabartinės Kauno HE taip pat buvo numatyta eilė užtvankų su HE ir tai būtų sudarę sąlygas plaukioti upė-jūra tipo laivams.

Upė-jūra laivyba yra viena iš universalių jos formų. Tas pats laivas plaukia jūros priekrantėmis ir gali tęsti savo kelionę vidaus vandenimis, gilyn į žemyną. Kai kuriose Europos upėse (Reinas, Sena, Rona, Dunojus ir kt.) upių-jūrų laivai nuplaukia giliai į žemyną.

Europos vidaus vandens kelių tinklas (Rytų koridorius)

Lietuva yra pasirašiusi Europos tarptautinės reikšmės svarbių vidaus vandens kelių susitarimą (AGN), kuris apima vandens kelią E-41 Nemuno upe nuo Kauno iki Klaipėdos ir vandens kelią E-70, jungiantį Klaipėdą per Kaliningradą su Vakarų Europos vidaus vandenų kelių tinklu bei jūros pakrančių maršrutą (2 pav.). Šiuose vandens keliuose turi būti palaikomi susitarimu nustatyti techniniai reikalavimai.

Be jūros pakrančių laivybos kelio E60, Lietuvai aktualiausi yra šie vidaus vandens keliai:

  • E41 vandens kelias: nuo Nemuno žiočių iki Kauno. Minimaliai tenkina E IV klasės vandens kelio reikalavimus, tačiau realybėje – vos gyvas. Upių-jūrų laivybos vandens kelio sudarymui (modernizacijai iki V klasės) reikalingos didžiulės investicijos.
  • E70 vandens kelias (šiaurinė kryptis): Olandija, Vokietija, Lenkija, Aistmarės ir Rusijos Kaliningrado srities upės (Deima, Prieglius, Gilija) link Nemuno. Neveikia nuo Lenkijos pusės iki Lietuvos. Sudėtingi santykiai su Rusija, taip pat nelengvas Kaliningrado srities upių pritaikymas krovininei laivybai artimiausiu metu nepaskatins plėtoti šio kelio. Lietuvai žymiai paprastesnis variantas integruotis į Vakarų Europos vandens kelius, naudoti E60 Baltijos priekrantės kelią (upė-jūra laivyba).
  • E40 vandens kelias (ištisai neveikiantis, ilgis apie 2 000 km): nuo Juodosios jūros per Dnieprą, Pripetę, Bugą iki Vyslos, link Baltijos jūros Lenkijoje arba Vakarų Europos vidaus vandens keliais.

Kaip matyti iš 2 pav., tiek E40, tiek E70 trūksta jungčių, yra fizinių barjerų – užtvankų, žemų tiltų, ištisinė laivyba negalima. Nors šeštajame dešimtmetyje dar nebuvo įteisinto AGN vandens kelių tinklo, tuomet planuota rytų kryptimi pratęsti E41 vandens kelią Nemunu iki E40.

Baltarusija siekia tapti jūrine valstybe

Prieš keletą metų Baltarusija, Lenkija ir Ukraina, remiamos ES, parengė E40 vandens kelio modernizavimo principinius matmenis. Tai gražus pavyzdys Lietuvai, kurios panašūs projektai praeityje pagal pasienio bendradarbiavimo programą su Baltarusija dėl ištisinės laivybos atgaivinimo Nemunu buvo atmesti, abejojant dėl jų svarbos.

Ši šalis, turėdama didelį krovinių kiekį, žvalgosi visomis kryptimis, laukia geriausių pasiūlymų iš kaimyninių šalių sujungti savo pagrindines upes su jūromis. Atrodo, kad jai svarbesnė būtų Baltijos, o ne Juodoji jūra – matyt, Vakarų rinka yra pelningesnė.

Norėdama patekti į Juodąją jūrą, Baltarusija nuo 2016 m. tariasi su Ukraina, planuoja steigti upių-jūrų uostą Dniepre. Aktyviai ieško užsienio investuotojų, tačiau viskas dar tik kalbos. Vandens kelias nuo Dniepro iki Bresto yra 4 klasės (kaip ir Nemunas nuo Kauno iki Klaipėdos).

Susijungimui su Baltijos jūra jiems yra aktualios 3 kryptys: Dauguva, Vysla ir Nemunas.

Prieš beveik penkiolika metų Baltarusija, palaikoma Ukrainos, kreipėsi į Latviją dėl vandens kelio sudarymo per Dauguvą (nuo Juodosios iki Baltijos ilgis apie 2 300 km). Šiam naujam vandens keliui (nenurodytas AGN, kaip ir Nemunas aukščiau Kauno) iš Ukrainos ir Baltarusijos buvo planuojama nuo 10 iki 100 mln. tonų krovinių per metus. Deja, latviai atsisakė dalyvauti projekte, motyvuodami tuo, kad laivyba upėmis jiems nėra prioritetas. Baltarusiai net buvo pradėję projektuoti kanalą tarp Oršos ir Vitebsko (ilgis – apie 80 km) link Dauguvos.

Prieš gerą penkmetį Baltarusijos įgalioti užsienio investuotojai Lietuvoje žvalgėsi giliavandenio kelio galimybių Nemunu, tačiau juos atbaidė aplinkosaugos draudimai.

Nepavykus susitarti su kaimynais pabaltijiečiais, jie kreipėsi į lenkus. E40 kelio Baltarusijoje jungiančioji grandis tarp Vyslos ir Dniepro būtų Pripetės upė (3 pav.). Pripetė – sąlyginai maža upė, nors jos vandeningumas tik 1,5 karto mažesnis nei Nemuno. Ją reikia išplatinti, išgilinti arba kaskaduoti užtvankomis su laivybos šliuzais. Iš tikrųjų ji turėtų būti stipriai sureguliuota ir tai neramina vietos ekologus.

Projektui E40 įgyvendinti planuojama pritraukti ES finansavimą, yra sudaryta Upių komisija iš visų valstybių. Savo laiku Baltarusija buvo pakliuvusi į ES nemalonę, jai buvo taikomos sankcijos. Dabar jos atšauktos. Nepaisant to meto ES sankcijų, vandens projektai buvo plėtojami, šalis turi gerą patirtį. Dauguvos vidurupyje pastatytos dvi hidroelektrinės – Vitebsko ir Polocko (2017 m.). Vieną iš jų finansavo ir pastatė kinai su savo technologijomis (pagal koncesiją). O kitai HE kreditą suteikė Eurazijos vystymo bankas. Prieš tai Nemune jie savo lėšomis pasistatė Gardino HE, tačiau iki šiol nesuranda koncesininko kitai, žemiau šio miesto Nemnovskajos HE statybai (apie 6 km nuo sienos su Lietuva). Šie projektai puikiai pasitarnauja laivybos infrastruktūrai. O tai yra priešingybė Lietuvai ir Latvijai. Nemune draudžiama statyti užtvankas, o Dauguvoje panašiu metu, kai Lietuvoje buvo niekinama Kruonio HAE statyba, dėl ekologinių sumetimų buvo atsisakyta Daugpilio bei Jekabpilio HE statybų.

Lenkija palanki E40 projekto plėtrai

Lenkija, priešingai nei Lietuva, visą laiką pabrėždavo ketinimą sujungti Baltijos ir Juodąją jūrą per savo teritoriją – Vyslos upę, išplečiant E40 vandens kelią. Tačiau jos teritorijoje reikalingos žymiai didesnės investicijos, lyginant su Baltarusija ar Ukraina. Pagrindinė problema – Bugo upė, kuri neatitinka laivybai keliamų techninių reikalavimų. Ji jungia Vyslą iki Bresto (3 pav.). Be to, Vysla, būdama apie 1,5 karto vandeningesnė už Nemuną, tačiau ilgą laiką neprižiūrėta yra nebetinkama laivybai. Giliavandeniam keliui užtikrinanti žemutinėje Vysloje yra numatytos 9 užtvankų kaskados (4 pav.). Įrodyta, kad hidroenergetika optimaliausiai dera su laivyba upėmis, be to, teikia didžiausią naudą visuomenei bei ekonomikai.

Šioje upėje, žemiau veikiančios Vloclaveko HE, neseniai suprojektuota Siarževo HE. Nepaisant ekologų protestų (pasak jų, pažeidžiama ES Vandens direktyva, tačiau priešingai nei Lietuvoje – neuždrausta užtvankų statybai), vyriausybė šiam hidromazgui pritarė, tačiau atsirado problemų su investuotoju.

Lietuva – praleistos progos, laivybos stagnacija

Nepaisant tuo metu techniškai pažangaus minėto šeštojo dešimtmečio SSSR projekto, nepriklausomos Lietuvos transporto strategai nesugebėjo (o gal ir nebandė?) pagal minėtą AGN įteisinti E41 kelio atšakos Nemunu pratęsimo iki E40, sujungiant M. K. Oginskio kanalą su Pripetės upe ir Dniepru. Aiškiai matyti, kad nepagrįstos ambicijos neleido derinti strateginių interesų su Baltarusija, atkuriant ištisinę laivybą Nemunu. Priešingai nei Kaliningrado sritis, baltarusiai šia upe yra labiau suinteresuoti. Šis vandens kelias kirstų žymiai didesnę Baltarusijos teritorijos dalį, būtų galima įsteigti ar atnaujinti daugiau uostų, nei yra dabartiniame E40 vandens kelyje.

Be abejo, Nemune yra fizinių kliūčių (užtvankos: Kauno HE, neseniai pastatyta Gardino HE, žemi tiltai ir pan.), reikalinga jungties su Pripetės upe kapitalinė modernizacija. Su panašiomis kliūtimis susiduriama ir E40 vandens kelyje. Gaila, kad niekas nemėgino lyginti abiejų vandens kelio variantų. O čia iniciatyva turėjo būti iš Lietuvos.

Ir dabar, kai krovininė upių laivyba šalyje vos gyva, vykdoma saviizoliacinė navigacijos politika, koncentruojantis tik Kaunas–Klaipėda Nemuno ruože. Jo modernizacija būtina iš esmės: Kaunas turi tapti upių-jūrų uostu, Nemunas giliavandenis kelias, kitaip krovininės upių laivybos neprikelsime.

Yra ir grynai objektyvių priežasčių, stabdančių laivybos plėtrą: mažas krovinių generavimas mūsų teritorijoje, didžiulė konkurencija su sausumos transportu, taip pat pačios laivybos prigimtiniai trūkumai. Neseniai pastatytas Kauno Marvelės krovinių uostas Nemune – be jungties su geležinkeliu, iki šiol neranda operatoriaus. Potencialūs investuotojai žiūri į visumą, pageidauja modernaus E41 vandens kelio, atitinkančio dabartinius, o ne praeities standartus.

Minėtas LR Vandens įstatymo draudimas neleidžia modernizuoti šio vandens kelio iki 5 klasės, tuo pačiu išplėtoti upių-jūrų laivybą. Pastangos pakeisti šį įstatymą buvo bevaisės, nors per visas kadencijas dauguma politikų suprato apie jo ydingumą hidrotechninei statybai ir ekonomikai. Rengti projektiniai pasiūlymai dėl Nemuno vandens kelio išplėtimo su Baltarusijos laivybos specialistais, siūlymai pasinaudoti ES pasienio bendradarbiavimo programa vertintojų buvo atmetami. Šioms iniciatyvoms pakenkė ir užsitęsusios ES sankcijos. Keista, bet, kaip rodo E40 vandens kelio projektas, Lenkija kažkaip sugebėjo to išvengti.

Ekologai stoja piestu prieš E40 vandens kelią

Nepaisant politinių skirtumų tarp valstybių, visų šalių aplinkos sergėtojai dėl laivybos kelio modernizacijos yra beveik vieningi. Upės – gamtos kūriniai, jautrūs poveikiams, todėl neatsitiktinai prie jų yra pristeigta galybė visokių rūšių draustinių. Ekologai yra suskaičiavę, kiek draustinių palies šis E40 projektas, susirūpinę dėl upių vagų reguliavimo, naujų patvankų, laivybos šliuzų įrengimo. Jie nori matyti laivybą upėse buvusią tik balanos gadynės laikais.

 

Žurnalas JŪRA leidžiamas nuo 1935 m.

Tarptautinis verslo žurnalas JŪRA MOPE SEA leidžiamas nuo 1999 m.

Pirmasis Eurazijoje leidžiamas keturiomis kalbomis: anglų, kinų, rusų, lietuvių


Adresas:

Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“
Minijos g. 93
, LT-93234 Klaipėda, Lietuva
Tel./faks. +370 46 365602
El.paštas: news@jura.lt
www.jura.lt

 


Leidėjas:

UAB Jūrų informacijos centras


Žurnalas „JŪRA“ leidžiamas nuo 1935 m.
Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“ leidžiamas nuo 1999 m.

ISSN 1392-7825

2017 © www.jura.lt