ŽURNALO SVEČIAI. Peter Greenaway: „Teiginys, kad pradžioje buvo žodis, yra neteisingas. Pradžioje buvo vaizdas“

 

Žinomo britų režisieriaus, rašytojo, dailininko Peter GREENAWAY pavardė žurnale JŪRA MOPE SEA matoma jau ne pirmą kartą. Jo piešiniais iliustravome publikacijas apie Jack Kerouac tapybos parodą „Palūžusi tapyba“ („Beat Painting“). P. Greenaway piešinys puošė ir vieną praėjusių metų žurnalo viršelį. Šį kartą pats P. Greenaway kartu su Lietuvos fotomenininku Antanu Sutkumi yra žurnalo viršelio veidai.

Birželio pabaigoje P. Greenaway kartu su žmona, multimedijų menininke Saskia Boddeke lankėsi Lietuvoje, susitiko su meno ir kultūros veikėjais. Šios menininkų poros tikimasi sulaukti ir Lietuvos meno bei kultūros dienose „10 jours en Lituanie“ Lokarne.

Pone Greenaway, įvairiuose kino festivaliuose esate laikomas svarbiausiu jų dalyviu, daugybę kartų esate nominuotas kaip filmų režisierius, dailininkas, rašytojas, esate pelnęs kelias dešimtis filmų festivalių apdovanojimų.
Lokarne vykstančio kino festivalio metu Jūs mieliau renkatės Leonardo da Vinčio „il Rivellino“ galeriją, kurią vadinate multimedijų meno centru, ir bičiulio Arminio Sciolli organizuojamus renginius. Viename iš tokių renginių, kaip rašė spauda, padarėte „sprogusios bombos“ efektą, pristatydamas savo interaktyvų, daugialypį filmą pavadinimu „Atominių bombų sprogimai Žemės planetoje“.

Ar šiemet prisidėsite prie „il Rivellino“ galerijos projekto „10 jours en Lituanie“? Kokie meniniai akibrokštai laukia festivalio svečių?

Manau, kad šią vasarą esu pakviestas į „il Rivellino“ galeriją, o „10 dienų Lietuvoje“ paroda – intriguoja. Luktelėkime ir pamatysime.

Beveik du dešimtmečius Jūsų gerbėjai, sekėjai ir kritikai analizuoja bei visais kampais nepaliaujamai varto Jūsų ar tik ne 2002 m. paskelbtą frazę, kad kinas mirė. Nepaisant to, kad pats sukūrėte nepakartojamų kino šedevrų, kad gana aktyviai dalyvaujate daugybėje tarptautinių kino festivalių ir vedate juose meistriškumo pamokas, jų dalyviams vis primenate graudžią tiesą, jog kinas vis dėlto mirė.
Neverta lieti nereikalingų ašarų dėl šiuolaikinio kino mirties. Aš nesu toks tikras – kaip sakote – kad kino mirtis yra tokia jau liūdna. Mūsų laukiančios naujovės gali būti labai įdomios. Ir stebinančios. Jau įrodyta, kad kiekviena nauja meno forma daugeliu aspektų yra viršesnė ir tobulesnė, dar geriau išreiškianti emociją ir intelektą nei ankstesniosios. Galima pastebėti, kad iš visos technologinės estetikos, kurią Vakarų pasaulis patyrė per pastaruosius tris šimtus metų ir su kuria atlikinėjo kultūrinius eksperimentus, kinas yra viena iš naujausių, tačiau jį jau aplenkė nauji išradimai. Pavyzdžiui, į priekį žengiančios hologramos. Dirbtinių pasaulių, tokių kaip „Second Life“ virtualusis pasaulis, atradimas iš naujo. Daugybė kompiuteriu sukurtų vaizdų (CGI), įtraukianti virtualioji realybė, jutiklinių ekranų naudojimas, taip pat tokių stebuklų kaip miniatiūrinių dronų pasirodymas – išradingos vaizduotės suvokiami ir valdomi (o tai būtinai užims šiek tiek laiko) visi tie išradimai toli lenkia mūsų senelių pažintą kiną, ir lenkia taip toli, kad negi tikrai galim juos priskirti prie tos pačios „kino“ kategorijos? Galbūt jiems pavadinti mums reikėtų naujo žodyno.
Tokie žmogaus saviraiškos išradingumo vaisiai. Naujausiomis technologijomis beveik kasdien išrandamos naujos kalbos. „Microsoft“ draugai, pusbroliai ir artimieji nuolat stumia tuos horizontus. Kalbant apie kiną, celiulioidinės juostelės mirtis 9-ajame dešimtmetyje atnešė naujas kalbos galimybes, tad ar tikrai šiuolaikinį kiną galime vadinti kinu? Miniatiūrinės įrangos įvairiapusiškumas, mobilumas ir skaitmeninio vaizdo atkūrimo puikumas, ypač lengvų kamerų, į šilumą reaguojančių kamerų, tamsoje matyti galinčių, kompiuteriu valdomų ir link dirbtinio intelekto, kuriam nereikia žmogaus prisilietimo, judančių informacinių technologijų išradimas, giliavandenės filmavimo įrangos bei ypač sudėtingų ir neįgudusiai akiai praktiškai nepastebimų stebėjimo kamerų naudojimas – visa tai žingsnis po žingsnio neša mus tolyn nuo tėvų ir senelių riboto kino. Ir tegu, jei tik tai padidins mūsų sugebėjimus matyti tolimesnius ir gilesnius horizontus. Tapybos išradimų kreivė, kaip visada, siejama su naujausiomis technologijomis – naujomis medžiagomis, plastiko dažais, aniliniais dažais, spausdinimo technologijomis – ir kartu žengiančiomis naujomis ambicijomis, nauja filosofija, išraiškos priemonėmis, akivaizdžiai sukūrė daugybę dalykų, kurie būtų nustebinę Rafaelį ir Rembrantą.
Ir taip visada bus. Taigi, neliekite ašarų dėl kino mirties.

Tačiau šią vasarą lankydamasis Lietuvoje pareiškėte, kad kinas nemirė, kad jis niekada net nebuvo gimęs ir kad mes vargu ar kada matėme kiną. Vai! Kaip dabar mums su tuo žinojimu gyventi?

Nesigąsdinkite. Žinios nuolat žengia į priekį. Kiną turime kokius 120 metų. Mane nuolat erzino faktas, kad mūsų kinas yra paremtas tekstu – manau, kad mums nereikia rašytojų kino, poreikis papasakoti istoriją iliustruotais žodžiais yra nebūtinas. Žiūrovai retai prisimena pačią istoriją. Kino patirtis yra kitokia. Mums reikia dailininkų kuriamo kino. Pats geriausias paveikslas neturi jokio naratyvo. Kodėl kinas turėtų vergauti literatūrai? Juk kinas yra judantys paveikslai. Išdrįskime nukirsti virkštelę tarp motinos knygyno ir vaiko kino. Pamėginkime išrasti betekstį kiną. Kol kine jausime teksto, literatūros, knygyno kvapą – vien tik žodžius, tol jis liks embriono stadijoje. Ar kada mėginote užmegzti pokalbį su embrionu?

Ar Jūsų bendradarbiavimas su moderniojo meno atstovais galėtų reikšti dailininkų kuriamo kino pradžią?

Ne tik „modernus menas“, bet visa vizualioji kultūra, kuriai Vakarų pasaulyje, atsargiai skaičiuojant, yra bent dešimt tūkstančių metų. Dievas liepė Adomui viskam duoti vardus. Kaip jis būtų galėjęs duoti vardus, jei pirmiau nebūtų buvę vaizdo? Teiginys, kad pradžioje buvo žodis, yra neteisingas. Pradžioje buvo vaizdas.

Vilniuje susitikote su Antanu Sutkumi, daugybėje fotografijų įamžinusiu rašytojų ir filosofų Žano Polio Sartro ir Simonos de Bovuar (Jean Paul Sartre ir Simone de Beauvoir) apsilankymą Lietuvoje.
Tai, kad pasaulinio garso menininkas Peter Greenaway su žmona, žinoma multimedijų menininke Saskia Boddeke lankosi Lietuvoje ir susitinka su meno bei kultūros žmonėmis, šiandien nekelia nuostabos, tačiau tuo metu, 1965-aisiais, okupacinio režimo sąlygomis gyvenusiai Lietuvos intelektualiajai bendruomenei Sartro ir de Bovuar vizitas buvo didžiulis, neįtikėtinas įvykis, paskatinęs daugybę rašytinių ir vaizduojamųjų meno kūrinių atsiradimą. Kokią, Jūsų manymu, įtaką menas ir jį kuriančios asmenybės daro šiuolaikinei visuomenei? Ar menas iš esmės pajėgus daryti įtaką?
O kaip jums atrodo? Ar šis mūsų pokalbis nėra atsakymas į jūsų klausimą?

Hm... Sakykim, taip. Jeigu kažkam taip neatrodo, teks grįžti į pokalbio pradžią...
Maestro, nuoširdžiai dėkoju už žaižaruojantį bei provokuojantį pokalbį.
Ir vis dėlto, mane nelabai džiugina perspektyva, kad žodis turėtų užleisti vietą vaizdui. Žmonija praėjo ilgą evoliucijos kelią, kol išmoko reikšti mintis žodžiais, nors prieš akis turėjo vaizdus. Negi Sutvėrėjas be reikalo būtų davęs Adomui užduotį tuos vaizdus įvardinti žodžiais...

Maestro Peter Greenaway ir maestro Antaną Sutkų kalbino Zita Tallat-Kelpšaitė

 

Žurnalas JŪRA leidžiamas nuo 1935 m.

Tarptautinis verslo žurnalas JŪRA MOPE SEA leidžiamas nuo 1999 m.

Pirmasis Eurazijoje leidžiamas keturiomis kalbomis: anglų, kinų, rusų, lietuvių


Adresas:

Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“
Minijos g. 93
, LT-93234 Klaipėda, Lietuva
Tel./faks. +370 46 365602
El.paštas: news@jura.lt
www.jura.lt

 


Leidėjas:

UAB Jūrų informacijos centras


Žurnalas „JŪRA“ leidžiamas nuo 1935 m.
Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“ leidžiamas nuo 1999 m.

ISSN 1392-7825

2017 © www.jura.lt