IŠSKIRTINIS INTERVIU. Menas nutiesia kelią taikai ir tarpusavio supratimui

 

Mūsų žurnalo svečias Rusijos Federacijos generalinis konsulas Klaipėdoje (Lietuva) Aleksandr GRAČIOV.

Nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus 2-ąjį rangą turintis 63 metų diplomatas baigė Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą ir RF užsienio reikalų ministerijos sistemoje dirba nuo 1982 m. Anglų ir arabų kalbas mokantis diplomatas dirbo Sirijoje, JAV, Egipte. Nuo 2015 m. vadovauja RF generaliniam konsulatui Klaipėdoje.

Pone Gračiov, vadovauti RF generaliniam konsulatui Klaipėdoje, Lietuvoje, Jums tenka sudėtingu laikotarpiu, bet, atrodo, Jūs žinote paslaptį, kaip sukurti gražius, pagarbius ir jaukius santykius tarp skirtingai mąstančių žmonių. Jūs pasitelkėte amžinąją vertybę – meną, kurio kalba nesunku susikalbėti su įvairias tautas, religijas ir įsitikinimus atstovaujančiais žmonėmis. Turiu galvoje Jūsų kartu su žmona Irina generaliniame konsulate rengiamas parodas, literatūros ir muzikos vakarus, kuriuose ir pats kartais užtraukiate dainą, gitara pritariant konsulato darbuotojams. Kokią vietą Jūsų – karjeros diplomato – gyvenime užima menas? Kokią vietą jis turėtų užimti valstybių politikoje? Ką manote apie garsiąją Fiodoro Dostojevskio frazę „grožis išgelbės pasaulį“, kuri neretai perfrazuojama į „menas išgelbės pasaulį“?

Negaliu nesutikti su tuo, kad mano, kaip Rusijos generalinio konsulo, darbas Klaipėdoje, trečiajame pagal reikšmę Lietuvos mieste, sutapo su Lietuvos ir Rusijos politinių santykių žymiu atšalimu. O tai įvyko ne mūsų valia – Maskva buvo ir lieka abipusiai naudingų, kaimyniškų, pagrįstų tarpusavio pagarba santykių vystymo nuoseklia šalininke su visomis šalimis, nekalbant apie Lietuvą, su kuria yra bendra siena. Nors per pastaruosius dešimtmečius po Sovietų Sąjungos iširimo tarp mūsų susikaupė nemažai problemų, dauguma jų buvo sudarytos dirbtinai.

Esu įsitikinęs, kad daugumą nesutarimų galima greitai išspręsti, jeigu šalys atkurs normalų dialogą, ryšius įvairiais lygiais, kurie Lietuvos iniciatyva praktiškai nutraukti. Laikas atsisakyti rusofobinės retorikos ir suprasti, kad mūsų šalims ir tautoms lemta gyventi kaimynystėje. Tad pradėkime galų gale vadovautis ne konjunktūriniais interesais tų ar kitų politikų, bet žmonių, gyvenančių abipus bendros sienos, kuriuos sieja žymiai daugiau, negu skiria. Didysis V. Šekspyras kažkada pasakė: „Kur blogis gėrį nugali, tenai gyvybės pradas miršta būtinai.“ Būtina pakeisti esančią paradigmą, atsisakyti karingos retorikos ir pradėti ieškoti sąlyčio taškų. Tuo labiau, kad tam yra visos objektyvios prielaidos. Juk mūsų tautų istorija glaudžiai susipynusi: dar viduramžiais, LDK laikotarpiu, šiose vietose buvo plačiai paplitusi rusų kalba ir provoslavybė. Tai buvo svarbus ekonominis ir karinis-politinis regionas ne tik Rusijos imperijoje, bet ir vėliau, XX a., kai mes visi drauge kovojome prieš nacistus.

Grįžtant prie Jūsų klausimo apie meno vietą ir vaidmenį mūsų darbe, noriu pacituoti žymią Rusijos operos dainininkę Aną Netrebko: „Menas visada nutiesia kelią taikai ir tarpusavio supratimui.“ Man regis, geriau nepasakysi. Mes su žmona Irina bei kolegomis darome viską, kad išsaugotume bei esant galimybei nutiestume naujus draugystės ir bendradarbiavimo tiltus tarp mūsų tautų, stengiamės generaliniame konsulate palaikyti rusų kultūros židinį. Be abejo, stimulą mums duoda didelis klaipėdiečių susidomėjimas, nepriklausomai nuo tautybės, kadangi mūsų muzikinės svetainės arba meno salono, kuriais laikas nuo laiko virsta mūsų priėmimų salė, durys atviros visiems mūsų draugams.

Otas fon Bismarkas kažkada yra pasakęs, kad politika – tai galimybių menas. Perfrazuojant šio veikėjo žodžius galima pasakyti, kad šiandien menas – vienintelė galima politika. Tačiau tam, kad Lietuvos ir Rusijos santykiai pajudėtų iš mirties taško, vien tik kultūros ryšių maža. Būtina politinė valia. Aš siūlau atidėti istorinius bei kitokius nesutarimus į šalį, sakykime, 30 metų, ir atkreipti dėmesį į gyvybiškai žmonėms svarbius klausimus bei problemas.

Jeigu jau šnekame apie kalbas, noriu paklausti, kas paskatino išmokti arabų kalbą? Kokią reikšmę ir įtaką Jūsų gyvenime turėjo šios kalbos mokėjimas? Kokius išskirtumėte pagrindinius arabų šalių kultūros, mentaliteto, tradicijų aspektus, kurių neįvertina ar nesupranta Europos ir Azijos gyventojai? Kokios išminties Jūs pasisėmėte arabų pasaulyje?

Arabų kalbą pasirinkau dar stodamas į Tarptautinių santykių institutą. Tuo metu SSSR santykiai su arabų pasauliu vystėsi audringai, todėl visiškai natūralu, kad šis regionas kėlė ypatingą susidomėjimą. Iki šiol nesigailiu dėl savo pasirinkimo, nes teko pažinti visiškai kitokią kultūrą, pasaulėžiūrą, mentalitetą. Dirbant Artimuosiuose Rytuose, teko pažinti Rytų tradicijas, gyvenimo būdą, kurie iš esmės skiriasi nuo priimtų Rusijoje ir Vakaruose.

Kalbant apie būdingus arabams bruožus, galima pažymėti, kad dažnai jie galvoja, sprendžia vadovaudamiesi ne protu, ne šaltu išskaičiavimu, kaip europiečiai ar amerikiečiai, tačiau širdimi, pasitikėdami savo intuicija, kartais ypač emocionaliai. Tuo pačiu reikia atkreipti dėmesį, kad Artimuosiuose Rytuose gyvena labai skirtingos tautos, besiskiriančios viena nuo kitos etniniu, religiniu ir net kalbiniu požiūriu.

Arabų literatūrinė kalba (fuscha) – labai graži ir melodinga. Tačiau dėl perpildytų komplimentais bei idiomomis frazių grakštumo, vingrumo kartais dingsta prasmė. Vakaruose laikoma, kad žodis įpareigoja, Rytuose – viskas kitaip. Pavyzdžiui, vietoj to, kad patvirtintų tą ar kitą faktą arba veiksmą (sandorį, susitikimą, sutikimą ir pan.), arabų pašnekovas gali pasakyti „inšalah“ („jeigu Alachas panorės“). O europiečiui neaišku, kaip suprasti tokį atsakymą. Be to, reikia turėti omeny, kad buityje fuscha praktiškai nevartojama, kalbama vietos dialektais.

Arabai gana impulsyvūs, greit užsidegantys žmonės, tačiau man neteko matyti, kad ginčai būtų sprendžiami prievarta arba muštynėmis. Paprastai viskas apsiriboja žodiniu barniu, nes nė viena šalis nė už ką nepripažins savo kaltės, net jeigu tai akivaizdu (pavyzdžiui, avarija kelyje).

Iš neseno gyvenimo laikotarpio Egipte prisimenu senosios Kairo arba Aleksandrijos inteligentijos atstovus, tarp kurių buvo nemažai patyrusių, puikiai išsilavinusių, gilių žmonių. Jie buvo pasiryžę dalintis savo žiniomis, didele patirtimi, tačiau darė tai delikačiai, neįkyriai, be pamokomo tono. Norėčiau pažymėti, kad tai gana reta žmogiška savybė tarp amerikiečių ir europiečių.

2020 m. spalio 20 d. Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Dubajuje, prasidės ir iki 2021 m. balandžio 10 d. tęsis pasaulinė paroda EXPO 2020. Šios parodos tema „Sujunkime protus, kurkime ateitį“. Parodoje, kurioje savo idėjas pristatys daugiau nei 180 valstybių, dalyvaus ir Jūsų tėvynė Rusija, ir mano tėvynė Lietuva, ir kitos šalys, su kuriomis mus jungia istorijos saitai bei verslo, mokslo, meno, kultūros santykiai. Ko, Jūsų manymu, reikia, kad mes, Žemės planetos gyventojai, dažnai nesutariantys vienu ar kitu klausimu, sugebėtume sujungti savo protus kūrybai ir kurtume Žemę išsaugančią ir tausojančią ateitį?

Šiuolaikiniam pasauliui būdingas įsitikinimas, besiribojantis su savikliova, aš turiu omenyje kai kurias valstybes ar netgi šalių koalicijas, kad joms egzistuoja vienos taisyklės, o likusiems – kitos. Kaip ir žinomame mano mėgstamo anglų rašytojo Dž. Orvelo romane „Gyvulių ūkis“: „Visi gyvuliai lygūs, tačiau yra lygesnių už kitus.“ Dėl tokio požiūrio tarptautiniai santykiai rimtai išsiderino, nebėra suprantamų „žaidimo sąlygų“, kurios buvo taikomos net šaltojo karo metu. Tokiomis sąlygomis, kai tarptautinė teisė atvirai pažeidžiama, kai visur sukeičiamos gėrio ir blogio sąvokos, nebėra aiškių mechanizmų išspręsti ginčus, o vietoj tarptautinės teisės normų, besiremiančių įrodymais ir liudijimais, girdisi pliki kaltinimai, pagrįsti tokiomis sąvokomis, kaip „visiškai tikėtina“ (highly likely), žmonės, tarp jų verslininkai, dezorientuoti, dažnai nemato teigiamos perspektyvos. Dėl to žmonija išleidžia milžiniškas lėšas ne vystymui ir kūrimui, įskaitant kultūros, kūrybos, švietimo, medicinos palaikymą, bioresursų išlaikymą, ekologinių kataklizmų išvengimą, o ginklavimosi varžyboms.

Ar galima šį procesą grąžinti atgal? Manau, kad taip, bet tam būtina atsisakyti dvigubų standartų praktikos, grąžinti, kaip sakė vienas iš didžiųjų filosofų, žodžiams jų tikrąją reikšmę.

Kiekvieną pavasarį į Maskvą tarsi paukščiai suskrenda Europos ir Azijos transporto bei logistikos profesionalai susitikti, diskutuoti, keistis patirtimi ir pasirašyti susitarimus viename didžiausių Rusijoje vykstančių transporto ir logistikos renginių – parodoje „TransRussia“. Kol tarpusavyje šnekasi verslas, vadinasi, galimybės susikalbėti neprarastos. Ar diplomatams nederėtų labiau įsiklausyti į verslą? Ar matote kokias nors perspektyvas glaudžiau ir produktyviau bendradarbiauti Rusijos ir Baltijos šalių transporto, logistikos, jūros verslui?

Praėjusio šimtmečio pradžioje pirmosios sovietinės vyriausybės vadovas Leninas viename savo teoriniame darbe rašė, kad „politika – tai koncentruota ekonomikos išraiška“. Šiandien, kai mes tapome liudininkais, kaip kolektyviniai Vakarai panaudoja savo siauriems naudos tikslams politinio ir ekonominio spaudimo metodus, neturinčius jokio ryšio su konkurencija, prekybiniais santykiais, yra pagrindas perfrazuoti Lenino tezę. Daugelis valstybių, pirmiausia JAV ir Europos Sąjungos narės, Rusijai ir ne tik jai įvedė ekonomines sankcijas, stato barjerus vystant normalius tarpusavio ryšius su mūsų tradiciniais partneriais. Tokios politikos efektas gana abejotinas: Rusijos ekonomika įgavo imunitetą sankcijoms, pasirodo kilimo požymiai.

Grįžtant prie Lietuvos klausimo, reikia pažymėti, kad daugeliu atveju Rusijos prekių gamintojų dėka, t. y. iš esmės priešingai Vilniaus kursui užbaigti visus santykius, Rusija iki šiol išlieka jos pagrindiniu prekybos ekonomikos partneriu. Pagal praėjusių metų rezultatus abipusiai prekybos mainai išaugo 40 proc., o Rusijos eksportas beveik perpus. Gerą augimą rodo mūsų geležinkelio ir automobilių tranzitas per Lietuvą (augimas – 27 proc.), pastebimas nedidelis keleivių skaičiaus augimas, atgyja turizmas. Šiame fone Lietuvos eksportas dėl sankcijų sumažėjo iki vieno procento.

Kyla retorinis klausimas: kas daugiau netenka dėl susidariusios padėties – Rusija ar Lietuva? Nenorėčiau primesti kažkokių patarimų Lietuvos verslininkams, įskaitant ir pagrindinių krovos kompanijų vadovus, su kuriais susipažinau dirbdamas Klaipėdoje, jie ir taip daro viską, kas įmanoma, tačiau ir jie, ir politikai turi suprasti tokią perspektyvą. Anksčiau ar vėliau sankcijų potencialas išsisems ir jas teks nutraukti. Per tą laiką Rusijos kompanijos nestovėjo vietoje, apaugo naujais ryšiais, išėjo į naujas rinkas. Lietuvai grįžimas į status quo, dalykinius ryšius, kokie buvo iki sankcijų, vargiai bus įmanomas.

JŪRA MOPE SEA šiemet švenčia savo veiklos 20-metį. Ko ta proga palinkėtumėte mums ir žurnalo skaitytojams, esantiems daugiau nei 150-yje pasaulio šalių?

Aš ir mano kolegos generaliniame konsulate esame pastovūs Jūsų leidinio skaitytojai. Galiu drąsiai pasakyti, kad Jūsų publikuojama medžiaga pasižymi gilia analize, aktualia tematika, pasvertu vertinimu. Akį džiugina ir kokybiškas dizainerių darbas, orientacija į plačią geografiniu ir profesiniu pobūdžiu auditoriją. Linkime JŪRA MOPE SEA redakcijai naujų pasiekimų dalykinėje žurnalistikoje bei tikimės, kad šiuo interviu padėsime skaitytojams giliau suprasti vykstančius procesus. Svarbiausia – išlaikyti optimizmą, tikėjimą ir kantrybę. Užbaigsiu V. Šekspyro žodžiais: „Laikas – visko geriausio motina ir maitintoja.“

Dėkoju už atsakymus.

Kalbėjosi Zita Tallat-Kelpšaitė

 

Žurnalas JŪRA leidžiamas nuo 1935 m.

Tarptautinis verslo žurnalas JŪRA MOPE SEA leidžiamas nuo 1999 m.

Pirmasis Eurazijoje leidžiamas keturiomis kalbomis: anglų, kinų, rusų, lietuvių


Adresas:

Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“
Minijos g. 93
, LT-93234 Klaipėda, Lietuva
Tel./faks. +370 46 365602
El.paštas: news@jura.lt
www.jura.lt

 


Leidėjas:

UAB Jūrų informacijos centras


Žurnalas „JŪRA“ leidžiamas nuo 1935 m.
Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“ leidžiamas nuo 1999 m.

ISSN 1392-7825

2017 © www.jura.lt