IŠSKIRTINIS INTERVIU. 10 jours en Lituanie (10 dienų Šveicarijoje)

 

Šveicarija pelnytai didžiuojasi pasaulinio lygio festivaliais. Vienas iš jų – kasmet vykstantis Tarptautinis Lokarno kino festivalis. Jo idėja gimė 1946 m. Tuomet buvo įkurta tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims atvira asociacija, kurios tikslas organizuoti, skatinti ir remti festivalį.
Rugpjūčio 1–11 d. vyksiantis 71-asis Lokarno kino festivalis yra vienas iš svarbiausių Europos kino renginių. Įvairioms kino industrijos sritims skirtos programos sutraukia įtakingus kino verslo atstovus: prodiuserius, pardavimo agentus, finansuotojus, režisierius, scenaristus, dailininkus ir kitus su kino verslu susijusius profesionalus.
Pastaraisiais metais festivalyje itin daug dėmesio skiriama Baltijos šalims. Lietuvos, Latvijos ir Estijos kino institucijų ir tarptautinio Lokarno kino festivalio atstovai šiemet pavasarį pasirašė susitarimą dėl šešių dalyvių prodiuserių iš Baltijos šalių, po du iš kiekvienos šalies, dalyvavimo tarptautinėje festivalio industrijos dienų programoje „MatchMe!“.
Tai yra 2017 m., kuomet festivalyje sėkmingai pasirodė Baltijos šalių kino kūrėjai, prasidėjusios partnerystės tęsinys.
Tūkstančius žmonių priviliojantį, po atviru dangumi centrinėje miesto aikštėje vykstantį festivalį lydi nemažai kitų, į jį organiškai įsiliejančių meno ir kultūros renginių. Ypač aktyviai tame menų šurmulyje dalyvauja brolių Arminio ir Paolo Sciolli valdoma Leonardo da Vinčio meno galerija „il Rivellino“.
Šiemet galerijos generalinio direktoriaus Arminio Sciolli iniciatyva 71-ojo tarptautinio kino festivalio dienomis „il Rivellino“ galerijoje vyks Lietuvos 100-mečiui skirtas renginys „Dešimt dienų Lietuvoje“ („10 jours en Lituanie“).
Apie tai kalbamės su mūsų žurnalo svečiu, „il Rivellino“ galerijos bendraturčiu, filantropu, meno kolekcininku Arminio SCIOLLI.

Pone Arminio Sciolli, Jūsų galerija yra pačiame kino festivalių vyksmo centre. Jums tiesiog neįmanoma likti festivalio nuošalėje, nedalyvauti. Kokia yra šio dalyvavimo patirtis? Kas festivalio dienomis vyksta „il Rivellino“ galerijoje?

Kiekvienų metų rugpjūtį Lokarnas vienuolikai dienų tampa Šveicarijos kultūros sostine: kiekvieną vakarą daugiau nei 15 tūkst. gyventojų turintis miestas suburia 16 tūkst. kino mylėtojų, menininkų, intelektualų, bohemos atstovų ir turistų. 2017 m. Tarptautinis Lokarno kino festivalis net pakeitė savo pavadinimą į Lokarno festivalį.
„il Rivellino“* – tai strategiškai patogiausioje vietoje 1507 m. Leonardo da Vinčio pastatyta tvirtovė, kuri tebėra monumentaliojo senamiesčio geografinis centras. „il Rivellino“ terasoje esi apsuptas Visconti pilies, Hanso Arpo muziejaus ir statulų sodo („Casorella“) bei naujai pastatytų Kino namų. Tiesiog negali to praleisti.
Taigi, visi VIP svečiai, kino žvaigždės ir valdžios atstovai turi praeiti mažuoju al Castelo (Pilies) keliu: tai puiki proga menininkui ar atlikėjui atkreipti į save dėmesį arba būti pastebėtam tapant, ar panašiai.
Be to, „il Rivellino“ tapo gerai žinomu prekės ženklu, iš kurio publika tikisi netikėtų meno renginių. „Boccalino d’Oro“ – nepriklausomos žurnalistikos apdovanojimai vyksta „il Rivellino“ Lokarno festivalio metu, o Robertas Willsonas, Peteris Greenaway, Oksana Mas, Stephanas Spicheris, Mario Dondero ir daugelis kitų čia yra organizavę savo renginius.

„il Rivellino“ galerijos moto – „Naujas kelias kurti meną“, o Jūsų organizuojamuose renginiuose netrūksta įvairių sąsajų ir simbolių. Taigi, kodėl Jūsų akiratyje atsidūrė Lietuva?

Mūsų moto esminis žodis yra „kelias“, kuris pažymi meniškumą plačiąja prasme, menininko požiūrį investuojant į savo kūrybinį polėkį, materializuojant ne tik (o kartais ir net ne) fizines meno formas. „Kelias“ – tai vidinė kelionė iš realiojo pasaulio į malonės būseną, kurią sukelia menininko sieloje rusenančios šventos ugnies atsiskleidimas. Imdamasis kūrybinio veiksmo – atlikimo – menininkas (sąmoningai ar ne) patenka į transą, iškart užhipnotizuodamas savo žiūrovą ir galiausiai – visą auditoriją.
Mano trijų suaugusių sūnų, kurių mama – Lietuvos išeivė, gyslomis teka baltiškas kraujas.
Ryšį su šia laisve kvėpuojančia tauta atgavau EXPO 2017 parodoje Astanoje, stebėdamas gyvus meno pasirodymus Italijos paviljone, kuris buvo įsikūręs Lietuvos paviljono kaimynystėje. Komisaras Romas Jankauskas – labai patyręs ir protingas žmogus – pakvietė mane kartu su menininkais Ottavio Mangiarini, Izuru Mizutani bei Doncho Donchevu pasirodyti Lietuvos paviljono priekyje. R. Jankauskas rūpinosi mūsų draugyste, pakvietė mane į Vilnių bei supažindino su fotografu Antanu Sutkumi, Vilniaus kino festivaliu, Nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, „MO“ muziejumi, žurnalu JŪRA MOPE SEA ir daugybe menininkų. Šių metų birželį mūsų bendros pajėgos į Vilnių atvežė Saskia Boddeke ir Peterį Greenaway.

Kodėl „Dešimt dienų Lietuvoje“?

Pavadinimą pasiskolinome iš Antano Sutkaus nuotraukų albumo „Penkios dienos Lietuvoje“ apie Ž. P. Sartro ir S. de Bovuar vizitą Nidos kopose 1965 m. Tai pritinka Lietuvos delegacijos kelionei į Lokarną ir skamba kaip kvietimas atrasti mažytę šalį, kuri yra maždaug tokio pat dydžio, kaip ir Šveicarija, o tai yra vienas iš svarbių mūsų bendrystės taškų.

Paminėjote garsiausią XX a. egzistencialistą Žaną Polį Sartrą (Jean-Paul Charles Aymard Sartre) ir žinomą Lietuvos fotomenininką Antaną Sutkų, kurio fotografija, 1965 m. įamžinusi per Neringos smėlio kopas žengiantį filosofą, tapo kultine, įkvėpusia prancūzų skulptorę Rozaliną Granė (Roseline Granet) sukurti bronzinę statulą, kuri stovi Prancūzijos nacionalinės bibliotekos kiemelyje, ir lietuvių skulptorių Klaudijų Pūdymą, kurio skulptūra „Prieš vėją“, vaizduojanti per Neringos kopas žengiantį laisvės garbintoją rašytoją Sartrą, neseniai atidengta ant Parnidžio kopos Nidoje. Dabar, ne be Jūsų rankos, prie šios istorijos prisijungė garsus britų režisierius Peteris Greenaway, su lietuvių fotografu Antanu Sutkumi šiemet birželio pabaigoje paslaptingai diskutavęs prie lietuviško ąžuolinio stalo. Kokia sinergija suvedė šiuodu menininkus ir kokio kūrybinio rezultato iš to galima tikėtis?

P. Greenaway ir S. Boddeke buvo gerai susipažinę su meistro A. Sutkaus darbais ir paprašė su juo susitikti. Jų vizitas Vilniuje birželio 27-ąją buvo ypatingas – tarsi Sartro ir „Bebrės“ (S. de Bovuar pravardė. – Red.) sugrįžimas po penkiasdešimties metų. Neįsivaizduojate to džiaugsmo, kurį fotografijos žvaigždė A. Sutkus skleidė šio kultinio susitikimo metu – turbūt padarė bent 300 nuotraukų. Be to, kitas puikus lietuvių fotografas Ramūnas Danisevičius taip pat padarė puikių kadrų „MO“ muziejuje ir A. Sutkaus namuose-studijoje (viena jų puikuojasi ant šio JŪRA MOPE SEA numerio viršelio). Peteris ir Saskia greičiausiai sugrįš į Vilnių su svarbia paroda 2020 m.

Grįžkime prie festivalio Lokarne ir „Dešimties dienų su Lietuva“. Kas vyks per tas dešimt dienų, per kurias „il Rivellino“ galerijoje įsikurs Lietuva? Kokie žmonės čia bus Lietuvos ambasadoriais? Kokią žinią jie skleis garsiame tarptautiniame renginyje ir kokios patirties išsiveš iš Šveicarijos?

Pirmiausia, Lietuvos nacionalinė biblioteka organizuoja lietuvių kalbos ir literatūros istorijos parodą: tai yra ypač svarbu, kadangi lietuvių tauta iškentėjo sunkias kalbos ir kultūros represijas iš visų aplinkinių tautų. Tą patį patyrė ir Tičinas – itališkoji Šveicarijos dalis. Leiskite man išreikšti giliausią užuojautą ir solidarumą tai patyrusioms trims mažoms Baltijos šalims bei visoms kenčiančioms pasaulio mažoms tautoms.
Vienas šveicarų kolekcionierius paskolino dešimt originalių A. Sutkaus nuotraukų bei keletą Rimvido Jankausko-Kampo darbų.
Esame labai dėkingi lietuvėms menininkėms Irmai Leščinskaitei, Jurgai Barilaitei, Jolitai Vaitkutei ir Zitai Tallat-Kelpšaitei, priėmusioms mūsų kvietimą eksponuoti savo darbus mūsų galerijoje. Jos visos pasižymi labai skirtingu stiliumi, tačiau kartu ir pademonstruoja lietuviško meno puikumą, kuris dar nėra pažįstamas mūsų auditorijoms. Pertraukų metu savo meistriškumą pademonstruos Šveicarijos ir Italijos atlikėjai.
„il Rivellino“ sudarė sutartį su Muralto „PAN“ asociacija dėl lietuviškų filmų rodymo bei Danisevičiaus birželį padarytų A. Sutkaus ir P. Greenaway nuotraukų parodos.
Astanos EXPO 2017 parodoje apdovanojimą pelniusi „HoPro“ inovacijų kompanija iš Vilniaus paruošė specialią, lankytojus sužavėsiančią Rivellino virtovės hologramą.

Kokie dar menininkai iš kitų šalių dalyvaus „10 jours en Lituanie“ renginyje?

Doncho Donchevas iš Bulgarijos, Claudio Taddei (dainininkas ir tapytojas) iš Urugvajaus, Ottavio Pompa iš Italijos, kaligrafė Gabriela Hess iš Šveicarijos – visi keturi dalyvavo EXPO parodoje. Dar Adriano Pompa iš Vokietijos ir Sferico iš Tičino.
Taip pat du išskirtiniai „il Rivellino“ menininkai – Stephanas Spicheris bei Ultramarine (Michele Lamassa) – demonstruos savo parodas bei pasirodys gyvai. Jie abu dalyvavo EXPO parodose Milane ir Astanoje.

Kaip Jūs vertinate Lietuvos modernųjį meną? Ar perspektyvoje matote jį „il Rivellino“ galerijoje, laikančioje kursą į naują kelią kurti meną? Ir, beje, koks, Jūsų manymu, tas naujas kelias?
Manau, kad šiuolaikinių menininkų pasirinkimas sudarys vaizdą to, kas vyksta Lietuvoje: visi keturi yra labai skirtingi ir atstovauja labai asmeniškus būdus išreikšti meną (abstrakcijos, ekspresionizmas, performansas, vizualinis menas).
Savo paskutiniosios kelionės metu susipažinau su R. Jankausko-Kampo menu. Jis visiškai išvertė mane iš kojų – ne tik savo darbų stiprybe ir kūrybiškumu, bet ir savo šelmišku charakteriu. Tikras lietuviškas Baskija (Jean-Michel Basquiat).
Leiskite pridurti, kad Lietuva, kaip ir Latvija bei Estija, turi unikalią galimybę pristatyti savo aukštos kokybės modernaus meno atstovus Baltijos simbolistų „Âmes sauvages“ parodos dėka Orsė muziejuje Paryžiuje. Buvau joje du kartus. Mane labai nustebimo puiki darbų kokybė.

Jūsų simpatijas Lietuvai, kurios glūdi šeimos istorijoje, sustiprino glaudus bendradarbiavimas tarptautinėse EXPO parodose Milane (2015 m.) ir Astanoje (2017 m.). Ar negalėtų ši patirtis sinergizuotis į bendrą projektą, įgyvendinant P. Greenaway pasiūlytą idėją pagal Jack Kerouac romaną „Kelyje“ pasaulinėje parodoje EXPO 2020 Dubajuje, kuriame galėtų dalyvauti Lietuvos, Italijos, Šveicarijos, Didžiosios Britanijos, galbūt ir kitų šalių menininkai?

Noriu padėkoti EXPO komisarui R. Jankauskui, Nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, žurnalui JŪRA MOPE SEA bei visiems dalyvaujantiems lietuvių menininkams už galimybę „il Rivellino“ galerijai bei mano tautiečiams – Tičino gyventojams (Šveicarijos italams) dar kartą nutiesti gintaro kelią, kuriuo mūsų menininkai – vadinamieji ežero pakrančių menininkai (vadinami tiesiog italais) – prieš keturis šimtus metų be Sankt Peterburgo atvyko ir į Vilnių, Kauną bei Klaipėdą.
Iki Dubajaus EXPO 2020 mūsų dar laukia ilgas kelias, tačiau esu tikras, kad P. Greenaway instaliacija „Kelyje“ ras savo vietą.

Dėkoju už pokalbį.


Kalbėjosi Aleksandra Džežulska

* „il Rivellino LDV“ yra ir pavadinimas, ir prekės ženklas. Jis rašomas iš mažosios „i“ dėl dizaino ir istorinių priežasčių, pabrėžiant didžiąją raidę „R“. Logotipui naudojamą šriftą 1507 m. savo inkunabulams naudojo paryžietis spaustuvininkas Jehan Petit. Tais metais, kai Milano kunigaikštystė – ir kartu Lokarno pilis – priklausė Prancūzijos karalystei, buvo įkurtas mūsų ravelinas (penkiakampė tvirtovė). Šio vėlyvosios gotikos šrifto naudojimas turi ir dar vieną reikšmę: „il Rivellino“ galima interpretuoti ir kaip „il Ribellino“ – „mažasis maištininkas“.

 

Žurnalas JŪRA leidžiamas nuo 1935 m.

Tarptautinis verslo žurnalas JŪRA MOPE SEA leidžiamas nuo 1999 m.

Pirmasis Eurazijoje leidžiamas keturiomis kalbomis: anglų, kinų, rusų, lietuvių


Adresas:

Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“
Minijos g. 93
, LT-93234 Klaipėda, Lietuva
Tel./faks. +370 46 365602
El.paštas: news@jura.lt
www.jura.lt

 


Leidėjas:

UAB Jūrų informacijos centras


Žurnalas „JŪRA“ leidžiamas nuo 1935 m.
Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“ leidžiamas nuo 1999 m.

ISSN 1392-7825

2017 © www.jura.lt