LEIDĖJOS ŽODIS. Bijokite abejingų!

„Nebijokite priešų – blogiausiu atveju jie gali jus nužudyti. Nebijokite draugų – blogiausiu atveju jie gali jus išduoti. Bijokite abejingų – jie nežudo ir neišduoda, tik su jų tyliu pritarimu Žemėje vyksta išdavystės ir žudynės.“

Šie įvairiuose tekstuose neretai cituojami žodžiai priskiriami net kelioms žinomoms asmenybėms: lenkų rašytojui Bruno Jesenskiui (Bruno Jasieński), čekų žurnalistui Julijui Fučikui (Julius Fučík), prancūzų karo lakūnui ir rašytojui Antuanui de Sent Egziuperi (Antoine de Saint-Exupery) ir amerikiečių poetui Ričardui Eberhartui (Richard Eberhart). Jie visi – vieno laikmečio vaikai, įžengę į šį pasaulį kartu su dvidešimtuoju amžiumi. Tik vienam – Ričardui Eberhartui, sulaukusiam 101 metų, pavyko peržengti ir dvidešimt pirmojo amžiaus slenkstį. 


Bruno Jasenskis, Julijus Fučikas ir Antuanas de Sent Egziuperi, išėję daugmaž panašiu metu, pačiame brandume ir kūrybinių jėgų žydėjime. Išėję ne laiku. Iš gyvenimo išstumti karo ir represijų. Žodžiai „bijokite abejingų...“, įrašyti Bruno Jesenskio, Stalino represijų metu nužudyto Maskvos kalėjime, nebaigtos knygos „Abejingųjų sąmokslas“ pratarmėje ir Julijaus Fučiko paskutiniame kūrinyje „Reportažas su kilpa ant kaklo“, rašytame gestapo kalėjime Berlyne, laukiant mirties nuosprendžio įvykdymo, yra ne šiaip gražus tekstas, išbelstas klaviatūra kabinete prie kavos puodelio. Tai – žodžiai, parašyti krauju, matant ir pasišventėlių patriotų, ir išdavikų mirtį bei akis į akį stovint prieš savąją mirtį. Juose nėra pozos – tik nuoga tiesa ir troškimas perduoti žinią. Žinią liekantiems Žemėje. Todėl žodžiai veikia. Nes užkabina kažką giliau. Ten, kur trokšdamas pasiekti žmogaus sielą taikosi ir menas.
Latvių režisierius ir Liepojos teatro vadovas Herberts Laukšteins, paklaustas, kokią žinią šiuolaikinis, dažnai drastiškas teatro menas siunčia visuomenei ir pasauliui, atsakė trumpai ir aiškiai: „Mano nuomone, žinia labai paprasta – nebūkime abejingi!“
Menas savo ypatinga sensorika pirmasis pajunta visuomenės negalavimo ir grėsmių simptomus. Menas negydo ir negelbsti pasaulio. Menas tik primena apie galimybę išgelbėti pasaulį ir išsigelbėti.
Ekspertai, politologai ir politikai šiandien apie išsigelbėjimo galimybę kalba be metaforų. Netgi stovintys skirtingose barikadų pusėse ir, laikydami pirštą ant Kalašnikovo automato gaiduko ar balistinės raketos paleidimo mygtuko, kai kurie mūsų dienų galingieji jau siūlo atitraukti tą pirštą, paimti į rankas arbatos puodelį ir sėsti prie diskusijų stalo. Jų misija – rasti priimtiną kompromisą. Žiniasklaidos misija – perduoti žinią žmonėms ir pasauliui. Teisingą ir skaidrią žinią.
Ar ši misija atliekama taip neabejingai, dorai ir sąžiningai, tarsi tariant paskutinį žodį šioje Žemėje?
Tokiai diskusijai ir kompromisų paieškai politikus, ekspertus, žiniasklaidos, verslo, kultūros ir meno atstovus šią vasarą pakvietė keturioliktojo Eurazijos žiniasklaidos forumo, vykusio Kazachstano sostinėje Astanoje, organizatoriai. Forumo tema konkreti ir aktuali – kompromisų ieškojimo scenarijus.
Šio forumo įkūrėja ir vadovė, Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo vyriausioji dukra Dariga Nazarbajeva atidarydama renginį kalbėjo, kad dabartinė epocha vadinama neapibrėžtumo, baimės ir nevaldomos laisvės epocha, kur progreso viršūne vadintai globalizacijai priešinamos radikalizmo, nacionalizmo, atsisakymo nuo integracijos procesų idėjos. Ji priminė lenkų kilmės britų filosofo bei sociologo Zygmunto Baumano (Zygmunt Bauman) mintį, kad egzistuoja dvi pagrindinės žmonijos vertybės, be kurių gyvenimas yra neįmanomas. Tai – laisvė ir saugumas. Filosofas abejojo, ar įmanoma rasti teisingą balansą tarp dviejų vienodai lygių verčių, kurios sudaro esminę, pamatinę žmonių gyvenimo dalį, laisvės ir saugumo. Žmonėms reikia laisvės ir reikia saugumo. Pragaištinga yra laisvė be saugumo, nes paralyžiuojami ir sukaustomi žmonių veiksmai. Jeigu jausiesi nesaugiai, niekada nepasinaudosi žmogaus laisvės teikiamomis galimybėmis. O saugumas be laisvės yra vergija. Pragariška, jei šiuos tolydumo polius paverčiame dviem kraštutinumais. Tuomet jaučiamės esą ne tarp dangaus ir pragaro, bet tarp dviejų pragarų, sakė jis.
Beveik prieš aštuoniasdešimt metų austrų psichologas Zigmundas Froidas (Sigmund Freud) rašė, kad civilizacija – tai nuolatinis kompromisas. Tačiau ji išmaino pernelyg didelę dalį laisvės dėl didesnio saugumo. Tai esą probleminiai mainai, nes laisvė dažnai išmainoma į didesnį nei reikėtų saugumo kiekį.
Duodamas interviu britų žurnalistui Metui Kenardui (Matt Kennard), Zygmuntas Baumanas svarstė, kad jeigu dabar apie tai kalbėtume su Zigmundu Froidu, jis, ko gero, pasakytų, kad visuomenė pernelyg didelį saugumo kiekį iškeitė į neribotą laisvę. Tokia yra šių dienų realybė, sakė Zygmuntas Baumanas beveik prieš dešimtmetį.
Kokius šių pamatinių vertybių mainus atlikti, arba kokius kompromisinius sprendimus priimti pasaulis turėtų šiandien?
Svarstant šiuos klausimus, forumo salėje abejingų nebuvo. Ir kaipgi galėtum būti, kai prieš tave avanscenoje, vienas nuo kito skiriami vos kelių žmonių, sėdi Sirijos kariaujančių pusių atstovai ir dėsto savo poziciją, karštai gindami savo tiesą ir tvirtindami, kad kompromisas neįmanomas.
Jokia abejingumo kauke neprisidengsi, kai girdi jaunos, iš pirmo žvilgsnio trapios moters, BBC žurnalistės, išvaikščiojusios Ukrainos ir Sirijos karo kelius, filmų autorės, dokumentinio filmo „Cries from Syria“ vienos iš prodiuserių Šahidos Tulaganovos pasakojimą apie tai, kaip sirė motina, gelbėdama teroristinės organizacijos įtakon pakliuvusį savo penkiolikmetį sūnų, užmigdė jį stipriais migdomaisiais, kad šis negalėtų pasipriešinti slapčiomis išvežamas iš karo zonos.
„Aš esu motina, aš sakau tai, ką mačiau savo akimis ir girdėjau savo ausimis, ir aš klausiu jūsų, ar šią, nuo karo bėgančią, savo vaiką gelbstinčią motiną ir jos į teroristų pinkles pakliuvusį nepilnametį sūnų reikia laikyti teroristais?“ – savo jaudinančioje kalboje klausė Šahida, pabrėždama, kad tokių motinų Sirijoje – šimtai.
Štai toks šių dienų laisvės ir saugumo santykis bei kaina.
Filmas „Cries from Syria“ ir jame skambanti Los Andželo vaikų choro atliekama „Malda už šį pasaulį“ („Prayers for this World“) neleidžia užgesti vilčiai, kad malda bus išklausyta, kad už žmonių laisvę ir saugumą nebus sumokėta pati didžiausia kaina, kad tikėjimas, jog išsigelbėti galima, o geri darbai yra atlyginami, suteiks jėgų akistatoje su abejingumu.
...Sukalbėkime maldą už pasaulį. Tik meilė dabar gali mus išgelbėti.
Sukalbėkime maldą už pasaulį ir tikėkime, kad kažkaip viskas bus gerai...

Nuoširdžiai Jūsų
Zita Tallat-Kelpšaitė
Žurnalo leidėja

 

Žurnalas JŪRA leidžiamas nuo 1935 m.

Tarptautinis verslo žurnalas JŪRA MOPE SEA leidžiamas nuo 1999 m.

Pirmasis Eurazijoje leidžiamas keturiomis kalbomis: anglų, kinų, rusų, lietuvių


Adresas:

Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“
Minijos g. 93
, LT-93234 Klaipėda, Lietuva
Tel./faks. +370 46 365602
El.paštas: news@jura.lt
www.jura.lt

 


Leidėjas:

UAB Jūrų informacijos centras


Žurnalas „JŪRA“ leidžiamas nuo 1935 m.
Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“ leidžiamas nuo 1999 m.

ISSN 1392-7825

2017 © www.jura.lt