LEIDĖJOS ŽODIS. Poetas ir rugiai

Šį žurnalo numerį ruošėme su tam tikru jauduliu, nes jis yra kiek kitoks, nei įprasta verslo leidiniui. „il Rivellino“ meno galerijos vadovas Arminio Sciolli žurnalą JŪRA MOPE SEA pasirinko Lokarno kino festivalio metu vykstančio, Lietuvos 100-mečio garbei skirto tarptautinio renginio tribūna. 
Pristatyti Šveicarijai – seniausiai demokratinei respublikai Europoje – valstybingumo 100-metį švenčiančios Lietuvos meną ir kultūrą – garbinga misija. Neatsisakydami tradicinių žurnalo temų, siekėme pateikti ir keletą fragmentų iš įvairaus, spalvingo Lietuvos kultūrinio meninio koliažo bei įžvalgų apie šiuolaikinio meno esmę, būseną ir poveikį visuomenei.
„Mene mes ieškome savo atvaizdo, patirties, pergyvenimo... Ir visai nesvarbu – ar tu angliuku ant uolos nupaišei, ar sukompiliavai naujausia įmanoma technika. Pasiimsi iš kūrinio tai, kas tau artima ir reikalinga“, – sako mūsų žurnalo svečias, Lietuvos fotomenininkas Antanas Sutkus, pabrėždamas tautinį identitetą ir tradicines humanizmo vertybes kaip svarbias šiuolaikinio, nevienadienio meno dalis.
Kitas žurnalo svečias – pasaulinio garso kino režisierius Peter Greenaway – su optimizmu ir susižavėjimu kalba apie besikeičiančias meno formas. Jis įsitikinęs, kad mūsų laukiančios naujovės gali būti labai įdomios. Ir stebinančios. Kad kiekviena nauja meno forma daugeliu aspektų yra viršesnė ir tobulesnė, galinti dar geriau išreikšti emociją ir intelektą nei ankstesniosios.
„Ir tegu, – sako kino grandas, – jei tik tai padidins mūsų gebėjimus matyti tolimesnius ir gilesnius horizontus. Tapybos išradimai irgi siejami su naujausiomis technologijomis ir kartu žengiančiomis naujomis ambicijomis, nauja filosofija, išraiškos priemonėmis, akivaizdžiai leido sukurti daugybę dalykų, kurie būtų nustebinę Rafaelį ir Rembrantą. Ir taip visada bus.“
Dailininkė Irma Leščinskaitė, kurios tapyba eksponuojama Europos bei JAV parodose ir meno galerijose, atkreipia dėmesį į XX a. Šveicarijos tapytojo, grafiko, akvarelės meistro Polio Klė (Paul Klee) mintį, kad „pasaulis tapyboje ne atvaizduojamas, o meno priemonėmis sukuriamas“. Ji sako, kad už šios minties slypi milžiniškas, kartais protu beveik nesuvokiamas užmojis – kurti meną, kuris ne atspindėtų, gražintų ir puoštų pasaulį, bet sutvertų visiškai naują, tikrą esamojo pasaulio alternatyvą. Menininkė įsitikinusi, kad kūrybinio įkvėpimo ir prasmės šaltinis nėra ir negali būti tik savasis „aš“. Turi būti kažkas tvaresnio, ilgaamžiškesnio ir pastovesnio negu trumputės ir permainingos mūsų vidaus būsenos. Tas kažkas menininkei yra kultūra, jos lobyne slypintys dvasinės ir moralinės patirties ženklai. Kūrybos atrama menininkė laiko savo šalies istorinį ir kultūrinį kontekstą.
Meno kūrinį inspiruoja nebūtinai didinga kovų ar žygdarbių istorija. Gal tai tik paprasta paprasto žmogaus istorija. Gal Poeto istorija. Poeto, kuris gimsta, auga, gyvena, dirba nuošaliame kaime ir miršta savo gimtinėje po žydinčia obelim.
Čia jis rašo eilėraščius, kurie neretai tampa tėvynainių dainuojamomis dainomis. Kartais tuos eilėraščius kas nors išverčia į rusų, vengrų, ukrainiečių, prancūzų, italų ir kitas kalbas. Kartais Poetas iš savo kaimo iškeliauja į miestą, kur dažnai yra kviečiamas, bet retai dalyvauja, kur vyksta literatūriniai renginiai ir bohemiškas gyvenimas, kur pilnose salėse skaitomi jo eilėraščiai, kur Poetas apdovanojamas ir yra prašoma autografų ant jo knygų. Tose knygose eilėraščiai kasdieniškais žodžiais teka kaip laikas ir byra kaip smėlis. Net ir labai skubantį individą jie pristabdo ir skatina susimąstyti. Ne menkiau nei Sartro egzistencinės filosofinės įžvalgos.
Nieko nestebina, jei į oficialų savo naujos knygos pristatymą Poetas atžingsniuoja prieš tai mieste nusipirkęs (juk nedažnai išvažiuoja) stiklą išdužusiam langui gimtinės verandoje. Stiklas tiesiog pastatomas prie sienos šalia garbaus literatų prezidiumo ir ramiai klausosi skaitomų posmų. Per visą eilėraščiais ir vynu pulsuojančią naktį lango stiklas keliauja iš vienos vietos į kitą, kol auštant rytui bičiulių būrys išlydi pagarbiai ir oriai stiklu nešiną ramų ir susikaupusį Poetą į autobusų stotį, kad pačiu ankstyvuoju autobusu sugrįžtų į savo lauką, kur Poeto apdainuotieji rugiai „Ne dainą augina, o duoną, / Nes kūnas yra – ne dvasia. / Bet mūsų saulelė raudona / Leidžiasi rugiuose.“
„Šiuolaikiniai rugiai“ – beveik prieš trisdešimt metų vieną iš savo poezijos rinktinių pavadina Poetas, aukodamas ją amžinam šiuolaikiškumui.
Kas iš tikrųjų yra šiuolaikiška? Ir kas yra šiuolaikinis menas? Kada jis nustoja būti šiuolaikiniu ir tampa vakarykščiu?
Kiekvienas ieškome savo atsakymo.
Gal amžinas dangaus ir žemės, dvasios ir materijos, poezijos ir kasdienybės ryšys?
Gal tai, kas jungia šiandieną ir amžinybę, kaip tie kasdieniu duonos kepalu ant stalo atgimę rugiai, kurie „Nors jau turi tris tūkstančius metų, / Tobulėja taip pat, kaip ir žmonės, / Bet per audrą, kai niekas nemato, / Atsiklaupia lauke po kelionės.“*

Nuoširdžiai Jūsų
Zita Tallat-Kelpšaitė
Žurnalo leidėja

* Eilėraščiai iš Stasio Jonausko poezijos rinktinės „Šiuolaikiniai rugiai“

 

Žurnalas JŪRA leidžiamas nuo 1935 m.

Tarptautinis verslo žurnalas JŪRA MOPE SEA leidžiamas nuo 1999 m.

Pirmasis Eurazijoje leidžiamas keturiomis kalbomis: anglų, kinų, rusų, lietuvių


Adresas:

Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“
Minijos g. 93
, LT-93234 Klaipėda, Lietuva
Tel./faks. +370 46 365602
El.paštas: news@jura.lt
www.jura.lt

 


Leidėjas:

UAB Jūrų informacijos centras


Žurnalas „JŪRA“ leidžiamas nuo 1935 m.
Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“ leidžiamas nuo 1999 m.

ISSN 1392-7825

2017 © www.jura.lt