LEIDĖJOS ŽODIS. Quo vadis, Europa?

 

 

Kovo 25-ąją Europos Sąjunga, oficialiai dar jungianti 28 valstybes ir 24 skirtingomis kalbomis kalbančių 500 mln. europiečių, paminėjo savo 60-ąjį gimtadienį.
Šis jubiliejus paženklintas ir netekties ženklu, nes jau kitą savaitę po jo Didžioji Britanija oficialiai pradėjo išstojimo iš ES procesą. Nepaisant to, 2017 m. kovo 25 d. Romoje visų dabar jau 27 valstybių narių vadovai pasirašė deklaraciją, kurioje sakoma, kad „Europos vienybė yra drąsus ir toliaregiškas siekis“.
Praėjo 60 metų nuo tos dienos, kai 1957 m. kovo 25 d. Romoje ES signatarai – šešių Europos šalių atstovai – padėjo parašus po Romos sutartimi, taip sukurdami svarbiausią XX a. taikos ir vienybės projektą.
Iš Antrojo pasaulinio karo ir koncentracijos stovyklų į sunaikintus miestus ir kaimus grįžę europiečiai, dėl ateities ir bendros gerovės užmarštin nustūmę nuoskaudas ir nesantaiką tarp tautų bei valstybių, įsipareigojo siekti taikios, vieningos ir klestinčios Europos, nevaržydami nacionalinio identiteto.
Romos sutartimis buvo sukurta bendra rinka, kurioje žmonės, prekės, paslaugos ir kapitalas gali laisvai judėti, ir sudarytos sąlygos Europos piliečių gerovei bei stabilumui. Remdamasi šiuo pagrindu ir bendrosiomis demokratijos, teisinės valstybės ir pagarbos žmogaus teisėms vertybėmis, Sąjunga plėtėsi, suvienijo žemyną po Berlyno sienos griūties ir užtikrino klestėjimą, socialinę bei ekonominę gerovę 500 mln. piliečių.
Šešis dešimtmečius Europos Sąjungai neblogai sekėsi įgyvendinti siekį – sukurti geresnį pasaulį visiems. Net ir po 60 metų ši drąsi vizija suteikia optimizmo ir leidžia mums didžiuotis įspūdingais pasiekimais. ES tapo didžiausiu prekybos bloku pasaulyje. Bendra 27 ES valstybių narių eksporto vertė yra apie 5,8 trln. eurų. Tai sudaro per trečdalį viso pasaulio eksporto ir daugiau kaip du su puse karto viršija Kinijos, o daugiau kaip tris kartus – JAV eksporto mastą. ES yra pagrindinė 80 šalių prekybos partnerė. Anot buvusio Vokietijos kanclerio Konrad Adenauer, Europos vienybė buvo nedaugelio svajonė. Ji tapo daugelio viltimi. Šiandien ji yra būtinybė visiems.
Išaušusi 2012 m. spalio 12 d. pasauliui atnešė žinią – Europos Sąjungai paskirta Nobelio taikos premija. Žinia sukėlė tikrą emocijų audrą jau tuomet ne patį geriausią laikotarpį išgyvenusiai Europos Sąjungai. „Tragiška klaida.“ „Kvaila ir absurdiška.“ „Prizas už idiotiškumą.“ „Daugiau negu juokinga.“ „Pikta išdaiga.“ „Nemalonus akibrokštas.“ Tokiais ir panašiais epitetais į žinią reagavo kai kurie Didžiosios Britanijos bei kitų politinės krizės krečiamos, skolų slegiamos ir pilietinę situaciją sunkiai valdančios ES šalių laikraščiai ir politikai.
„Nobelio komitetas pagerbė Europos integracijos idėją“, – euroskeptikams atsakė Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
Nors Europos Sąjunga išgyveno rimtus ekonominius sunkumus ir didelius socialinius neramumus, Nobelio taikos premijos komitetas atkreipė dėmesį į svarbiausią jos rezultatą – sėkmingą kovą dėl taikos ir susitaikymo, demokratijos ir žmogaus teisių, stabilizuojantį ES vaidmenį, padėjusį didžiąją dalį Europos iš karo žemyno paversti taikos žemynu. Sąjunga, kuri buvo sudaryta ne karo grobio ir aneksijų pagrindu, o derybomis, prekybos ir bendradarbiavimo sutartimis, sėkmingai išlaikė šešių dešimtmečių egzaminą ir yra verta geriausio pažymio.
Šešiasdešimt – ne jaunystė, bet ir ne senatvė. Branda, kurią pasiekus, aplanko tam tikras žinojimas ir dar daugiau egzistencinių klausimų.
Kur einame? Kodėl einame? Ar gyvename taip, kaip norėtume, kaip tikėjomės? Artinamės ar tolstame nuo užsibrėžtų tikslų?
Pagal kartų teoriją Europos Sąjunga kaip subjektas priklauso prarastajai, arba vadinamajai kūdikių bumo (1944–1963) kartai. Priklausau tai pačiai prarastajai kartai, kurios nemažai daliai teko pagyventi ir kitoje sąjungoje – Tarybų Socialistinių Respublikų, arba vadinamojoje Sovietų Sąjungoje. Mūsų tėvų ir senelių niekas neklausė, ar jie nori gyventi toje sąjungoje. Nebuvo referendumų ir stojimo procedūrų, Sąjunga pati atėjo į mano šalį, mano protėvių namus ir šeimininkavo juose penkiasdešimt metų. Užaugome ir subrendome šios sąjungos praktikuojamų fizinių ir dvasinių represijų atmosferoje. Turime ir tylios rezistencijos, ir atviros kovos patirties, nes būtent mano šalis – Lietuva – buvo pirmoji ryžusis garsiai prabilti apie laisvę ir nepriklausomybę, pirmoji pasitraukusi iš penkiolikos respublikų sąjungos, pirmoji galingos sąjungos pamate išjudinusi nedidelį akmenėlį, nuo kurio prasidėjo 69 metus gyvavusios (1922–1991) TSRS griūtis.
Po dvylikos visiškai savarankiško gyvenimo metų, po dvejonių, ilgų svarstymų ir diskusijų 2003 m. gegužės 11 d. įvykusiame visuotiniame referendume Lietuvos žmonės gera valia pasakė „taip“ stojimui į Europos Sąjungą. 2004 m. gegužės 1 d. didžiausios ES plėtros įkarštyje kartu su Čekija, Estija, Kipru, Latvija, Lenkija, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Vengrija Lietuva įstojo į Europos Sąjungą.
Praėjusiame šimtmetyje išgyvenę skaudžius nuostolius, patyrę sovietinę okupaciją, atkūrę nepriklausomybę ir įtvirtinę laisvo apsisprendimo teisę, istoriškai mes vėl sugrįžome į Europą, tvirtai pasiryžę kurti bendrus namus, kuriuose tikėjomės vyraus taika, laisvė, meilė, draugiškumas, savitarpio supratimas ir pagalba, dvasinė ramybė ir materialinė gerovė.
Ar pasiteisino mūsų ir visų, gera valia bendrus Europos namus kūrusių, žmonių lūkesčiai?
Daugeliu požiūrių – taip. Europa išmoko padėti ir dalintis. Mes atvėrėme savo namus ir širdis karų nualintiems, kitos kultūros ir kitų tradicijų žmonėms, pasiryžę tapti jiems broliais ir seserimis, dalintis su jais duona ir taikiu dangumi, tačiau vietoj taikos ir darnos pro mūsų atviras duris į Europą įsėlino teroras, o į širdis baimė, nepasitikėjimas ir galbūt neapykanta.
Kaip su tuo susidoroti ir kaip su tuo gyventi?
Savisaugos instinktas kužda: palikti tą nesaugia tampančią šeimą. Atsiskirti. Užsidaryti. Atsitverti sienomis. Bėgti! Kaip ir daro Didžioji Britanija. Juk net apaštalas Petras bėgo iš Romos, palikęs savo bendražygius, prasidėjus krikščionių persekiojimams. Legenda byloja, kad bėgdamas savo vizijoje jis sutikęs Kristų, nešantį kryžių ir einantį priešinga kryptimi, į Romą. „Quo vadis, Domine?“ („Kur eini, Viešpatie?“) – paklausęs apaštalas Petras. O Kristus jam atsakęs: „Jei tu palieki mano žmones, tai aš einu pas juos, kad būčiau antrą kartą nukryžiuotas.“
Apaštalas Petras supratęs, kad bėga nuo savo pareigos ir atsakomybės prieš žmones, su kuriais dalinosi pastoge, duona ir idėjomis. Jis grįžo į miestą...

Nuoširdžiai Jūsų
Zita Tallat-Kelpšaitė
Žurnalo leidėja

 

Žurnalas JŪRA leidžiamas nuo 1935 m.

Tarptautinis verslo žurnalas JŪRA MOPE SEA leidžiamas nuo 1999 m.

Pirmasis Eurazijoje leidžiamas keturiomis kalbomis: anglų, kinų, rusų, lietuvių


Adresas:

Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“
Minijos g. 93
, LT-93234 Klaipėda, Lietuva
Tel./faks. +370 46 365602
El.paštas: news@jura.lt
www.jura.lt

 


Leidėjas:

UAB Jūrų informacijos centras


Žurnalas „JŪRA“ leidžiamas nuo 1935 m.
Tarptautinis verslo žurnalas „JŪRA MOPE SEA“ leidžiamas nuo 1999 m.

ISSN 1392-7825

2017 © www.jura.lt