Kupranugariais Raudonosios jūros pakrante

Ramunė Visockytė

Egiptas - Šiaurės Afrikos šalis turistus traukia savo nepakartojama istorija, vilioja Gizos piramidėmis ir paslaptinguoju sfinksu, savitu dykumos grožiu. O aš į šią šalį išsiruošiau norėdama pabėgti kuo toliau nuo europietiškos civilizacijos patogumų, kultūros, turėdama tikslą - pajodinėti kupranugariais bei pamatyti beduinų gyvenimą.
Mano svajonės ėmė pildytis jau prie piramidžių, apie kurias zujo išpuošti kupranugariai. Bet buvome įspėti - ant kupranugarių nesėsti: užlipsi ant jo už dolerį, o kai norėsi nulipti, beduinas gali pareikalauti ir šimtinės... Ir vis tiek neišlaikiau, nes būtinai turėjau pasėdėti ant tokio didelio gyvūno. Atsisėdau šonu, greitai nusifotografavau ir nušokau nelaukdama, kol iš po "dykumų laivo" kojos šeimininkas ištrauks virvę. Tai jau būtų ženklas kupranugariui stotis…
Bet po kelių dienų svajonei buvo lemta išsipildyti: su dukra išvykome į ekskursiją po dykumą, kur mūsų laukė jodinėjimas kupranugariais ir susitikimas su dykumų žmonėmis - beduinais. Šie žmonės neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, apsistoja ten, kur randa vandens. Jų namai - surenkamos lūšnos, kad bet kada būtų galima pernešti į kitą vietą. Ypač svarbūs beduinams yra kupranugariai. Jų pienas ir mėsa maitina dykumų klajoklius, iš vilnos audžiamos medžiagos drabužiams, iš odos daroma avalynė, pakinktai, mėšlas naudojamas kūrenti ugniai. Be to, kupranugaris - "dykumų laivas" yra nepakečiama klajoklių transporto priemonė.
Oazėje beduinai mus pavaišino arbata, ant galvų užrišo arabiškas skaras, kurios turėjo apsaugoti nuo saulės, kol dvi valandas kupranugariais josime Raudonosios jūros "kriauklių pakrante". Beduinai mums išrinko ramesnius kupranugarius, tinkamus moterims. Šiaip moterų jie nelaiko visaverčiais žmonėmis ir net neskaičiuoja, kiek jų gyvena gentyje…
Mudvi su dukra buvome šiek tiek kitokios moterys: mūsų kišenėse girdėjosi dolerių šlamesys - malonus garsas beduino ausiai…
Reikėjo tik pamatyti vaiko veidą, kai pirmą kartą sėdo ant kupranugario. Akyse sustingo baimė, naujų nuotykių ir patyrimų nuojauta, smalsumas, pasibjaurėjimas prakaituoto gyvulio kvapu. Beduinas paslaugiai ir švelniai padėjo mergaitei atsisėsti ant gulinčio kupranugario. Bet tuoj pasigirdo šauksmas: "Bijau. Noriu nulipti". Išsigando pamaniusi, kad jau krenta per kupranugario galvą, kai šis stodamasis visų pirma ištiesė užpakalines kojas ir tik po to tvirtai atsistojo ir ant priekinių.
Pati irgi ne ką drąsiau jaučiausi, bet nevalia rodyti savo baimės: jei imsiu iš siaubo šaukti, tai iš paskos jojanti dukra ims klykti dar garsiau. Drąsindama save ir vaiką, bandau prisitaikyti prie kupranugario judesių ir linguoti į ritmą jo žingsniams. Bet kai jis pasileidžia ristele, vis tiek imam abi šaukti: "Stop". Varovas - devynmetis beduinų berniukas šypteli, bet sulėtina viso kupranugarių karavano tempą. Nuėjęs šiek tiek kelio, berniukas liuokteli ant priešais einančio kupranugario nugaros ir ant jos saugiai tupi tarsi katė ant šakos. Toks vaizdelis ramina.
Praėjus baimei pradedame žvalgytis. Juolab, kad dabar gali žiūrėti į priekį ir atgal, į jūrą, kurios pakrantė nusėta sudužusiomis kriauklelėmis, ir į nesibaigiančio pakrantės kalno siluetą. Tačiau baimė visiškai nedingsta: kupranugaris vietomis eina siauro takelio kraštu, žingsnis į šoną - ir su visu gyvūnu nulėktum nuo skardžio… Nors baimintis lyg ir nereikėtų, nes kupranugaris net tamsoje puikiai mato ir sugeba rasti saugią vietą kiekvienam žingsniui.
Kai po dviejų valandų baigiam įveikti septynių kilometrų kelią, kai balne pasijaučiam tarsi fotelyje, kai nebeerzina kupranugario prakaito ir mėšlo kvapas, kai pradedi atbukti nuo Raudonosios jūros pakrantės grožio, kai saulė nusvilina veidą, kai europietiškosios civilizacijos patogumus galų gale užmiršti, tenka nulipti ir stotis ant tvirtos žemės virpančiomis kojomis. O taip norisi dar ilgai, ilgai linguoti ant to "dykumų laivo"…
Deja, viskas kas gera, greitai baigiasi. Džiaugiuosi, kad vis dar yra galimybė tai kada nors tai pakartoti.