Tarptautinis verslo žurnalas "Jūra". Numeris 2001/5. Aktualijos.

Naftos ir konteinerių tranzitas per Lietuvą
Apie mokslinį tyrimo darbą

Maiklas Rojus
Anastasia Liliopulu
Irma Pašukevičiūtė
Plimuto universitetas, Jūrinių studijų institutas, Didžioji Britanija

Lietuvos jūrinio sektoriaus ir logistikos ateitis atrodo daug žadanti, ypač jei pažvelgtume į pokyčius, kurie įvyko paskutiniaisiais metais ir vystymo planus ateinančiam dešimtmečiui. Taip jau susiklostė, kad Lietuvoje yra stambi tarptautinė vežėjų industrija, žymus tranzito mazgas su neužšąlančiu Klaipėdos uostu, geri keliai ir geležinkeliai į rytus bei didžiulė Rusijos, Baltarusijos ir Baltijos šalių rinka, perspektyva tapti Europos Sąjungos nare ir su tuo susiję visi rinkos pranašumai ir galiausiai jos strateginė padėtis tarp ES ir buvusios Tarybų Sąjungos šalių. Visa tai duoda galimybę Lietuvai tapti dinamiška, greitai augančia ir klestinčia šalimi.
Lietuvos kaip tranzito mazgo vaidmuo rytuose, ryšiai tarp dinamiškų Vokietijos ir Skandinavijos rinkų bei auganti Rusijos ir kaimyninių šalių reikšmė patraukė Vakarų Europos dėmesį ne mažiau kaip ir Plimuto universitetas Jungtinėje Karalystėje, kur jūrinių studijų institutas garsėja savo mokymo ir tyrimo institucijomis. Jos koncentruojasi į transporto, laivybos ir logistikos sritis Centrinėje ir Rytų Europoje. Mokslinė tyrimo grupė susideda iš dešimties nuolatinių narių ir didelės grupės mokslininkų. Du iš jų aktyviai dirba, tyrinėdami dabartinį Lietuvos transportą ir logistiką. Tai dvi specialistės iš Lietuvos ir Graikijos, kurios tyrinėja žaliosios naftos tranzito klausimus ir konteinerių vežimą geležinkeliais iš Rusijos, Centrinės Azijos ir Tolimųjų Rytų ir jų ryšį su Lietuva. Anksčiau atliktą projektą rėmė Europos Sąjungos “Phare” lėšos, o pastarąjį finansuoja “Lloyds” kompanija Londone. Tai, kad rėmėjai tokie garsūs, atspindi nagrinėjamų klausimų svarbą Europai ir reikšmę, kuri teikiama Lietuvai kaip tranzito šaliai. Abi mokslininkės neseniai baigė jūros verslo ir teisės studijas Plimuto universitete.

Naftos tranzitas per Lietuvą

Šiame projekte pateikta Lietuvos žaliosios naftos sektoriaus ekonominė analizė pereinamuoju laikotarpiu, žlugus Tarybų Sąjungai, ir žingsniai kelyje į Europos Sąjungą. Lietuva drauge su kitomis dviem nepriklausomos Baltijos valstybėmis, atsiskyrusiomis nuo Tarybų Sajungos, sovietiniais metais buvo žinomos kaip importo ir eksporto iš TSRS tranzito šalys visus metus neužšąlančia Baltijos jūra. Didelė dalis TSRS tarptautinės prekybos, įskaitant gana nemažus sovietinės žaliosios naftos kiekius, ėjo per Rygos ir Ventspilio uostus Latvijoje ir Klaipėdos uostą Lietuvoje.
Žlugus TSRS, ekonominė ir politinė naftos judėjimo situacija pasikeitė, ir nepriklausoma Lietuva paveldėjo tiek galingą poziciją (Rusija neteko neužšąlančio priėjimo prie Baltijos jūros, nes iš jos teritorijos ji prieina tik per Kaliningradą, į kurį galima sausuma patekti per Lietuvą), tiek silpną poziciją, nes jos naftos šaltinis visada buvo Rusija (ir buvusi TSRS). Paveldėta infrastruktūra (vamzdynai, perdirbimo įmonės, terminalai ir t.t.) buvo suprojektuoti kryptingai tik šiam naftos šaltiniui. Todėl Lietuva tapo priklausoma nuo tiekėjų, nuo Rusijos žaliosios naftos. Iš to kyla ir ekonominės pasekmės – pavyzdžiui, apie 30% Lietuvos BNP gali būti siejama tik su vienintele Mažeikių naftos perdirbimo įmone Baltijos valstybėse, kuri gana neseniai vėl tapo visiškai priklausoma nuo Rusijos žaliosios naftos importo. 1999 metų pabaigoje iš Rusijos tiekėjai nutraukė naftos tiekimą, kilus ginčams dėl perdirbimo įmonės nuosavybės planų ir jos dalinio perdavimo JAV interesams. Po nepriklausomybės paskelbimo 1991 m. žaliosios naftos prekyba Lietuvoje buvo labai svarbi ir šalies ekonominiam gyvybingumui, ir politiniam stabilumui.

Taigi, atsižvelgiant į visa tai, minėtam tyrimo projektui keliami šie reikalavimai:

įvertinti perėjimo iš sovietinės kontrolės į nepriklausomybę poveikį Lietuvai, remiantis žaliosios naftos sektoriumi;
įvertinti dabartinį žaliosios naftos judėjimo modelį, infrastruktūrą Lietuvoje ir jos regioninius konkurentus;
išanalizuoti dabartinius faktorius, kurie diktuoja žaliosios naftos politiką Lietuvoje –ekonominę, politinę ir operacinę;
pateikti ekonomikos ekspertų nuomonę dėl būsimos regioninės žaliosios naftos politikos galimybių;
remiantis pateiktomis nuomonėmis, sudaryti žaliosios naftos pramonės modelį, į kurį įeitų ir ekonominiai, ir politiniai klausimai, ir kad tai galėtų padėti tiems, kurie darys sprendimus ateityje;
išnagrinėti stojimo į ES poveikį, remiantis šia strategija, ir pateikti Baltijos šalių ekonomistams pagrindines strategijos kryptis artėjant stojimui į ES.

Projekte naudota tokia metodologija:

pereinamojo laikotarpio nuo 1980-ųjų metų iki žingsnių stoti į ES šiandien apžvalga, žaliosios naftos srautai regione ir esamos infrastruktūros įranga. Čia panaudota visa reikalinga literatūra iš Lietuvos, Latvijos, Rusijos ir Jungtinės Karalystės, taip pat mokslinis tyrimo darbas su kitais šios šakos šaltiniais;
pagrindinių įtakų identifikavimas Lietuvoje šiuo metu ir stojimo į ES metais ateityje;
Lietuvos, Latvijos ir Rusijos ekspertų nuomonių, kurios buvo surinktos tiesioginių interviu metu iš ekonomistų ir pramonininkų naudojant struktūrines apžvalgas, analizė;
žaliosios naftos komplekso Lietuvoje strategijos nustatymas.

Naftos šaltiniai ir eksporto taškai

Iki nepriklausomybės vienintelis Lietuvos žaliosios naftos šaltinis buvo TSRS, o dauguma jų buvo Rusijos Sibire. Vamzdynų sistema buvo pastatyta prieš daugelį metų TSRS naftos eksportui, kuris vyko trimis pagrindinėmis kryptimis – Juodąja jūra, “Draugystės” vamzdynulink Lenkijos, Rytų Vokietijos ir Vakarų Europos ir Baltijos jūra. Įranga Ventspilyje (Latvija) buvo skirta tiesioginiam žaliosios naftos eksportui, Mažeikiuose (Lietuva) buvo vienintelė naftos perdirbimo įmonė Baltijos šalyse.
Infrastruktūra kartu su įranga buvo skirtos tik sovietinės žaliosios naftos reikmėms, o tai reiškia, kad atkūrusi nepriklausomybę Lietuva paveldėjo didelę perdirbimo įmonę, kuri buvo vienintelis didžiausias BNP generatorius Lietuvoje, visiškai priklausantis nuo bendradarbiavimo su Rusija, tiekiant vamzdžiais žaliąją naftą. Tai buvo problema Lietuvai, ypač dar ir dėl to, kad Rusija turi alternatyvą – Ventspilį kaimyninėje Latvijoje, taip pat savas perdirbimo įmones, kurios visiškai nepriklauso nuo Lietuvos ir jos poreikių. Nepaisant viso to, kas įvyko Lietuvoje, naftos strategija nuo 1991 metų nebepriklauso vien nuo Rusijos, nes nauja žalosios naftos eksporto ir importo įranga prie Būtingės terminalo Lietuvos pakrantėje suteikė taip ilgai trokštą, nors ir brangią, galimybę.

Stojimas į ES

Nuo 1999 metų Lietuva siekia įstoti į ES. Lietuva nusivylė, kad nebuvo įtraukta į pirmąjį pareiškimus pateikusių šalių penketuką, tačiau dabar sunkiausia užduotis - ekonominių reikalavimų atitikimas ES reikalavimams su daugybe klausimų, turinčių tiesioginį poveikį naftos industrijai. Būtina šio tyrimo kontekste pabrėžti privataus sektoriaus svarbą ir subtiliai, bet tiksliai nurodyti mažėjančią Rusijos ir didėjančią Vakarų įtaką. Pastarieji klausimai padarė poveikį Lietuvos ir Rusijos santykiams. “Williams International”, įsigijus Lietuvos naftos perdirbimo įmonę, sumažino Rusijos įtaką Lietuvai.

Rusijos įtaka

Kaip jau pastebėjome, Rusijos įtaka Lietuvos naftos industrijai buvo ryški. Lietuva nuo 1991 metų ėmėsi įvairių priemonių jai sumažinti, bet sėkmė buvo ribota ir kontraversiška. Pagrindinės priemonės buvo šios: 33 proc. Mažeikių naftos perdirbimo įmonės parduota, pastatytas Būtingės naftos eksporto ir importo terminalas, sudaryta asocijuota infrastruktūra su JAV “Williams International”. Tuo baigėsi konkurencija su Rusija.
Fundamentaliai svarbios Mažeikių naftos perdirbimo įmonės komplekso pardavimas kartu su Būtingės terminalu Amerikos kompanijai ir žema to pardavimo kaina sukėlė daug ekonominių ir politinių problemų.
Mokslinis tyrimo projektas koncentruotas į ryškiausią Lietuvos ir Baltijos šalių regiono naftos pramonę ir pateikia detalią ekonominių ir politinių faktorių analizę.
Šis mokslinis darbas suteiks daugiau žinių žmonėms, spręsiantiems Lietuvos priėmimo į ES klausimą. Žalioji nafta yra gyvybiškai svarbi Lietuvos ekonominiam stabilumui, ir stojant į ES daug kas priklausys nuo to, kaip bus dirbama su anksčiau minėtais klausimais. Iki šiol nebuvo atlikta tokio mokslinio darbo. Rezultatai turėtų sudominti pramonės atstovus, sprendimus darančius politikus, praktikus ir akademikus.

Konteinerių tranzitas geležinkeliais per Lietuvą

Šio mokslinio tyrimo projekto tikslai:

apžvelgti dabartinį “TransSibiro” magistralės vaidmenį konteinerių vežimuose iš Rusijos, Tolimųjų Rytų ir buvusios TSRS šalių į Europą ir eksportą į kitas šalis;

įvertinti tinklo potencialą ateičiai ir poreikį infrastruktūros ir logistikos tobulinimo tikslams pasiekti;
išanalizuoti Baltijos šalių uostų (ypač Klaipėdos) vaidmenį, kuriant intermodalinį ryšį. Parodyti šių uostų paslaugas konkuruojant su Rusijos ir Suomijos uostais;
įvertinti būsimus konteinerių vežimus “TransSibiro” magistrale per Baltijos šalis artėjančio stojimo į ES požiūriu;
nustatyti ir rekomenduoti stambesnes politines Lietuvos tranzito politikos iniciatyvas potencialiam konteinerių srautui “TransSibiro” magistrale.

“TransSibiro” magistralė buvo sovietinių geležinkelių statinys, sukonstruotas caro laikais, bet sovietų valstybės paremtas kaip tvirtos valiutos šaltinis.
“TransSibiro” ekspreso paslaugos išaugo nuo 6 milijonų JAV dolerių 1992 metais iki 60 milijonų 1997 metais, bet paskui drastiškai krito dėl Rusijos ekonominių problemų. Paslaugų apimtys nukrito nuo 9.259 TEU 1998 m. kovo mėn. iki 2.102 TEU 1999 m. vasario mėn. Nors srautai išaugo iki 4.000 TEU 1999 metų pabaigoje, “TransSibiro” magistralė tebėra depresinės būsenos.
Tačiau maršrutas turi didelį potencialą, ypač kai didėja gamtosaugos reikalavimai bei didesnis dėmesys skiriamas pervežimams geležinkeliais. Nemažai reikšmės turi ir ES politika, kurios tikslas - skatinti intermodalinius pervežimus. Baltijos šalių uostai siūlo panašias paslaugas “TransSibiro” magistralei, ir jos yra pranašesnės, palyginti su užšąlančiu Sankt Peterburgo uostu. O Kaliningrado uostas, nors ir esantis Rusijos teritorijoje, yra fiziškai atskirtas nuo Lietuvos ir Baltarusijos. Abu šie uostai turi saugumo problemų. Šiuo metu išėjimai į jūrą “TransSibiro” magistrale vežtiems konteineriams yra Suomijos uostai ir Baltijos valstybių uostai, kurie tarpusavyje konkuruoja. Konkurencija padidėjo kai buvo pastatyti arba projektuojami nauji konteinerių terminalai Klaipėdoje, Ventspilyje, Liepojoje ir Rygoje. Geležinkelių paslaugų konkurencija Europoje yra apribota dėl skirtingų geležinkelių vėžės pločių, perkirtus Lenkijos sieną, o nuo to kyla kaštai.
Šio mokslinio darbo tikslas yra išanalizuoti Baltijos valstybių uostų ir ypač Klaipėdos potencialą, kad būtų pritraukta didesnė konteinerių dalis iš “TransSibiro” magistralės. Jis bus praktiškas, nes Baltijos valstybių politikai čia ras patarimų strategijos klausimais, bus panaudota išsami literatūros apžvalga, glaudžiai bendradarbiaujant su vietos ekspertais.
Abu šie moksliniai tyrimo projektai atspindi ryškų ir vis augantį vaidmenį, kurį Lietuva pradeda vaidinti tranzito rinkoje tarp stambiųjų Europos Rytų ir Vakarų regionų. Šis vaidmuo didės, nes regionų vystymasis tęsiasi. Tiek žalioji nafta, tiek konteineriai yra fundamentalūs, darant Lietuvą stambiu logistikos tiekėju Baltijos regione.