Naujasis kompanijos
Williams International partneris
Valerija Gerža
Apžvalgininkė
Verslo keliai nežinomi
Turbūt svarbiausiu įvykiu praėjusios vasaros šalies
ekonominiame gyvenime galima pavadinti mūsų gana nuostolingo strateginio investuotojo
Williams International susitarimą su Rusijos naftos kompanija Jukos.
Mums jau įprastas Lukoil, turintis Lietuvoje daug automatinių
degalinių (per 100), keturias naftos bazes ir kontroliuojantis maždaug 40 proc. naftos
produktų rinkos, buvo, švelniai tariant, nustumtas į šalį. Nors, valdydamas
Bulgarijoje tokią pat naftos perdirbimo įmonę, kaip mūsų Mažeikių nafta, daro
tai gana sėkmingai. Bet manoma, kad kompanijos Jukos pretenzijos buvo kuklesnės,
todėl jai ir suteikta teisė įsigyti už 75 milijonus dolerių 26,85 proc. Mažeikių
naftos perdirbimo įmonės akcijų.
Tačiau galimas daiktas, kad su sandoriu šiek tiek paskubėta ir
prarasta galimybė, kaip sako kinai, sėdėti ant kalno viršūnės ir stebėti
slėnyje vykstančią trijų tigrų kovą. Būtent trijų, nes, kaip praneša Rusijos
laikraštis Novyje izvestija, scenoje pasirodė Tiumenės naftos kompanija (TNK),
kuri viešai pareiškė ketinanti pasiūlyti Lietuvai naudingesnes nei Jukos
sąlygas.
Jukos įsipareigoja 10 metų kasmet tiekti įmonei 4,8 mln. tonų
naftos (Lukoil garantavo 6 mln.) ir dar 4 mln. tonų Būtingės eksporto terminalui
ir duoda įmonei 75 mln. dolerių kreditą. Priminsime, kad 1999 metais Williams už
tokią pat sumą ir tokį pat kreditą įsigijo ne tik 33 proc. akcijų, bet ir teisę bet
kada padidinti akcijų paketą iki kontrolinio. Be to, Lietuvos Vyriausybė už tokią pat
sumą atidarė įmonei kreditą ir suteikė Williamsui teisę skolintis pinigų su
Lietuvos garantija.
Taigi dabartinio sandorio sėkmingu Jukos kompanijai nepavadinsi.
Bet, antra vertus, šios kompanijos vadovų nepavadinsi trumparegiais.
Pabandykime geriau susipažinti su šia kompanija - vis dėlto
artimiausius 10 metų būtent su ja dirbs Būtingės naftos terminalas. Beje, per vieną
susitikimą šių metų gegužę kompanijos Lukoil prezidentui V.Alikperovui buvo
pateiktas klausimas: Ar sugebės Būtingės naftos terminalas konkuruoti su Ventspilio
terminalu, jeigu Lukoil nepateks į Lietuvos naftos verslo sferą?. Į tai
V.Alikperovas atsakė, kad mūsų terminalas jau konkuruoja su Ventspiliu, nes jų
perkrovos mokesčiai beveik vienodi. Bet... esu įsitikinęs, jog ši konkurencija
netrukus paaštrės, kai pradės veikti Baltijos vamzdynų sistema ir Rusijos uostas
Primorske. Bet grįžkime prie Jukos.
Žiūrėkite, kas atėjo...
Kompanijai Jukos priklauso trys stambios
dukterinės kompanijos - Juganskneftegaz, Samaranneftgaz, Tomskneft,
daugybė smulkesnių įmonių ir daug kitų kompanijų akcijų paketų. Antai praėjusių
metų rugsėjį Jukos nusipirko didelį Rytų Sibiro naftos ir dujų kompanijos
(RSNK) akcijų paketą ir įgijo teisę valdyti Angaros naftos chemijos kompanijos (ANCHK)
aktyvus. Prie šių sandorių reikšmės dar grįšime.
Kad galėtume nors bendrais bruožais įsivaizduoti kompanijos mastus,
pasakysime, jog vien tik Juganskneftegaz dabar eksploatuoja 26 licencinius telkinius
Chantymansių apygardoje ir pernai išgavo 30,2 mln. tonų naftos. Nustatyta, kad šiame
regione yra 1,6 mlrd. tonų naftos atsargų. Iš viso pernai kompanija išgavo 56,5 mln.
tonų naftos ir pagal gavybos spartinimo tempus (11,4 proc.) gerokai pralenkė
Lukoil (1,4 mlrd. tonų).
Nors Jukos išgauna naftos mažiau nei Lukoil, tačiau ji
eksportuoja daugiau. Ir apskritai daugeliu parametrų Alikperovo politika atrodo
racionalesnė. Antai Jukos turi dvigubai daugiau už Lukoil neveikiančių
gręžinių, pagal kapitalinius įdėjimus ji atsilieka pustrečio karto, o visas
negamybinės reikšmės sąnaudas sėkmingai peradresavo municipaliniams organams. Pagal
žvalgomuosius gręžinius ji irgi atsilieka nuo kitų Rusijos kompanijų. Nepaisant viso
to, naftos gavybos kompanijų reitingo skalėje Jukos atsidūrė trečioje vietoje -
po Surgutneft ir Lukoil.
Įstatinis Jukos kapitalas (praėjusių metų gegužės mėn.
duomenimis) - 1,71 mlrd. dolerių, bet fondų rinkoje ji beveik nedirba (22 sandoriai
palyginti su 628 Lukoil sandoriais).
Susidaro įspūdis, kad kompanija Jukos kaupia jėgas ir kaip
liūtas ruošiasi šuoliui.
Ir toks M.Chodorkovskio šuolis bus turbūt nutiestas naftotiekis
iš Angarsko į Kiniją. Šį projektą Jukos pristatė 1999 metų pabaigoje, tuomet
buvo užmegzta ir partnerystė su kompanija Transneft bei Kinijos nacionaline naftos
ir dujų korporacija (KNNK). Tapusi faktine RSNK ir ANCHK šeimininke, jau atsiskaičiusi
su visais stambiaisiais kreditoriais ir išlaisvinusi savo finansų srautus nuo rimtų
įsipareigojimų, kompanija Jukos gali diktuoti savo sąlygas. Kompanijos
Transneft vamzdis baigiasi - ar prasideda - Angarske ir toliau jo kelias eis į
Daciną ar Pekiną. KNNK duomenimis, į Kiniją jau importuojama 75 mln. tonų naftos, ir
2005 metais importas jau sieks 120 mln. tonų. Ir Kinija anaiptol neketina visąlaik būti
priklausoma nuo Persijos šeichų. Iš Jukos pradžioje reikalaujama bent 20
mln. tonų per metus.
Taigi tokių grandiozinių perspektyvų fone nesuprantama, kam
kompanijai Jukos prireikė nelabai jai naudingos sutarties su Williams. O gal,
iškirsdamas langą Kinijon, M.Chodorkovskis norėtų turėti bent orlaidę Amerikon. |
