| Baltijos uostų strateginė
partnerystė kurti konfederaciją
Vitalijus Marinecas
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto atstovybės Maskvoje vadovas
Taikos pypkė su konkurentais
Man regis, užtenka apsimesti, kad transporto plėtra
mūsų pasaulio dalyje vyksta daugmaž normaliai, pagal rinkos ir laisvos konkurencijos
dėsnius, kurie, kaip visi žino arba kalba, yra pažangos variklis ir būtinai tarnauja
kliento, mūsų atveju - krovinio savininko, interesams.
Iš tikrųjų dabartinis mūsų šakos vaizdas gerokai skiriasi nuo 10
metų senumo vaizdo. Pasaulis pasikeitė - ir dažniausiai į gerą tačiau dabar tolygiai
uostų ir transporto infrastruktūros raidai iškilo jau gerai žinomas, tačiau nuo to
žinojimo nė kiek nesumažėjęs pavojus - valstybės kišimasis ir nacionalinis
protekcionizmas. Nelabai norėčiau daryti kažkokius istorinius ir gana tolimus
transportui sugretinimus, bet vienas man niekaip neina iš galvos. Tarkim, kad tas
palyginimas - tik polemikos priemonė. Baltijos rytų pakrantės šalims iškilęs
pasirinkimas primena 1938 metus Europoje.
Tuomet kai kurios šalys nusprendė likti neutralios, o kai kurios -
prisitaikyti ir nuolaidžiauti Vokietijai. Tokiu būdu į karą buvo įveltos ir
nukentėjo visos Europos šalys, o labiausiai - pati Vokietija.
Išvada: norint išvengti konkurentų karo, tarifų kovos, dempingo
grėsmės, įvairių kliūčių, bendro destabilizavimo ir pajamų nuostolių, norint
padėti pagrindus ilgametei ir prognozuojamai logistikos bei transporto plėtrai visame
didžiuliame regione nuo Baltijos jūros iki Rytų, reikia susiimti už rankų, sėsti
prie bendro stalo, surūkyti taikos pypkę, išgerti už tarpusavio supratimą,
apsikabinti, užtraukti bendrą dainą, tarti vienas kitam, kaip aš tave gerbiu ir net
myliu...
Ar yra alternatyva bendradarbiavimui
Juokai juokais, bet kol kas nerasta
veiksmingesnio būdo tarpusavio įtarumams įveikti, pozityviai nusiteikti ir susėdus
prie bendro stalo dirbti vienoje organizacijoje. Man sako, kad organizacijų ir šiaip jau
per daug, kam reikalinga dar viena. Negaliu su tuo sutikti. Gerų organizacijų turi būti
daug. Ir gerus žmones reikia į juos išrinkti. Ir pozityviai juos nuteikti. O tų, kurie
abejoja ar dvejoja, noriu paklausti: ar jie turi kitokių pozityvių ir konstruktyvių
siūlymų? Ar yra alternatyva bendradarbiavimui? Tad gal geriau pradėti veikti tikintis
bent 50 procentų sėkmės, negu visiškai nieko nedaryti?
Juo labiau kad siūlomos Baltijos jūros rytinių uostų konfederacijos
dalyviai nieko nepraras. Nei savo tautinio išskirtinumo, nei savo specializuotų nišų,
nei savo ilgamečių klientų, nei savo investicijų, nei savo kadrų.
Rytų Baltijos regionas turi tokių ypatumų, kurie nebūdingi kitiems
Baltijos jūros regionams, todėl mes neįžvelgiame prieštaravimų, dėl kurių
negalėtume įkurti konfederacijos.
Už Rytų Baltijos uostų - didžiulis žemynas, kuris tik pradėjo
savo kelią į rinkos ekonomiką, į globalinį tarptautinį darbo pasidalijimą. Žemyno
laukia didžiulės permainos, taip pat ir tiesiogiai susijusios su transporto sistemos
raida. O paties žemyno sėkmingas vystymasis priklausys ir nuo transporto efektyvaus
darbo, taip pat ir per Baltijos uostus.
Yra įvairių prognozių: nuo optimistinių, žadančių kas 5 metus
padvigubinti krovinių srautus ir gana dideles krovinių apimtis visuose uostuose, iki
pesimistiškiausių. Bet uostų ir konkrečiai transporto šakos ateitis tikriausiai
priklauso ir nuo mūsų pastangų. Manau, jog reikia sudaryti iniciatyvinę grupę, kuri
turėtų kuo greičiau parengti savo siūlymus dėl konfederacijos įstatų ir reglamento
ir pasiruošti steigiamajam susirinkimui. Iniciatyvinė grupė gali būti suformuota iš
autoritetingų asmenų, nes kiekviena konfederacijos dalyvė - Lietuva, Latvija, Estija,
Rusija ir Suomija sudarys savo nacionalinę grupę, kuri dirbs bendroje šių šalių
grupėje.
Baltijos uostų lobizmas? Kodėl gi ne!
Siūlomos tokios regiono konfederacijos
darbo kryptys, pradedant lengviausiomis:
Saugus plaukiojimas. Gelbėjimo darbai. Kova su išsiliejimais.
Techninis bendradarbiavimas.
Tyrimai transporto veiklos ekologinio saugumo sferoje.
Nacionalinių ir regioninių transporto parodų bei konferencijų
koordinavimas.
Bendras dalyvavimas parodose ir konferencijose, kurios rengiamos
tolimuose kraštuose: Pietryčių Azijoje, Vidurinėje Azijoje, Kinijoje, Amerikoje.
Su tuo susijęs bendras dalyvavimas žiniasklaidoje rengiamose
informacijos ir reklamos kampanijose.
Turbūt ne itin sudėtinga bus vykdyti profesinio lygio kėlimo ir
pasikeitimo specialistais programą.
Įkūrus naują organizaciją, būtų paprastesnės muito ir
konfederacijos šalių sienų kirtimo procedūros.
Pasinaudodami kaimynų patirtimi, galėsime rengti įstatymų projektus
ir siūlyti juos savo nacionaliniams parlamentams bei vyriausybėms.
Gali būti efektyvesnė ir bendra rinkodaros veikla vėlgi gana
tolimuose regionuose ir transporto koridoriuose, kaip antai TransSibiro
magistralėje, Šiaurės-Pietų koridoriuje ir kt.
Ir kodėl nepradėjus bendro lobizmo (žinoma, įstatymų rėmuose)
nacionaliniu ir tarptautiniu lygiais?
Ir pagaliau pagrindinis dalykas.
Bus sudėtingiau koordinuoti regiono ir pavienių šalių raidos
perspektyvų tyrimus. Tačiau ir šiuo atveju sutaupysime, atsisakydami įvairių
konsultantų, jau nekalbant apie tai, kad visi aiškiai matysime tai, kas laukia mūsų
visų ir kiekvieno atskirai, koks šakos vystymosi kelias racionalesnis, ko galima
tikėtis iš kaimynų, kolegų konkurentų, kokios bus investicijos ir kada jos atsipirks,
kokius uostus reikės statyti, o kokius perorientuoti ar laipsniškai uždaryti. Šiuo
metu tai yra esminis klausimas, nes, kaip gerai žinome, uostų pajėgumų perteklius
regione nemažėja, ir vis daugiau jų gali būti užšaldyta. |