Šis naujas “Jūros” žurnalo numeris buvo baigiamas rengti rugsėjo pradžioje.
Jis bus pristatomas tarptautinėse transporto, tranzito ir logistikos parodose Kijeve, Odesoje, Hamburge.
Mes jį skyrėme bendradarbiavimo tarp Rytų ir Vakarų temai. Čia publikuojami Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Rusijos, Baltarusijos, Uzbekistano ir kitų šalių specialistų straipsniai apie bendradarbiavimo galimybes, pastangų ir lėšų kooperavimą, idant klestėtų ekonomika, verslas, gerėtų žmonių gyvenimas.
Siekėme parodyti, kokia vaisinga gali būti dviejų civilizacijų sandrauga, kai jas sieja santarvė ir sveika konkurencija.
Apie tokias optimistines perspektyvas redakcijos skiltyje norėjau dalintis mintimis su Jumis, gerbiamieji žurnalo skaitytojai, kalbantys įvairiomis pasaulio kalbomis.
Taip buvo iki rugsėjo 11-osios – dienos, kurią pasaulio spauda pavadino civilizacijų karo pradžia.
Tą dieną per keliolika minučių, kol teroristų užgrobti lėktuvai skrido į žmonijos civilizacijos objektus, pasaulis pasikeitė. Per tą laiką jame atsirado riba, kurią peržengę, mes jau niekuomet nebebūsime tokie, kokie buvome.
Net ir labai tikint, kad nugalės sveikas protas, kad jam teisingus sprendimus pakuždės istorijos patikrinta karų beprasmiškumo patirtis, tiesti draugystės tiltus tarp Rytų ir Vakarų bus kur kas sunkiau.
Dabar mums teks įveikti civilizacijų susipriešinimo ribą.
Išmokti sutramdyti savyje netekties skausmą ir aklą pyktį.
Atskirti teisingumą nuo keršto.
Įvardinti kaltuosius ir apsaugoti nuo smurto nekaltus.
Paduoti ranką kitos rasės, kito tikėjimo ir kitos pasaulėžiūros žmogui.
Mūsų pasaulis per mažas civilizacijų karui.
Mums reikalinga pasaulio kultūros lopšiu laikoma Rytų civilizacija ir naujoji, pažangiomis technologijomis apsiginklavusi Vakarų civilizacija. Papildydamos ir praturtindamos viena kitą, jos turėtų klestėti, sukurdamos paminklą ne griovimo, o žmogaus proto ir kūrybos galiai.
Turėkime vilties, kad 21-ojo amžiaus žmogui pakaks išminties tai suprasti.